Gedimino laiškų ordinams ir Hanzos miestams 1323 m. notaro parengtas dokumentas buvo Karaliaučiaus Slaptajame archyve, o Kotzebue juos paskelbė „Prūsijos istorijoje“.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 36-37
406, pri simena dar vieną Gedimino dukrą, kuri esą buvusi anuomet garbingo riterio Dovydo, Gardino kašteliono, arba tiksliau kunigaikščio, viešpata vusio Gardino valdoje, žmona. Il Gedimino laiškuose, rašytuose do minikonų ir Mažesniųjų brolių, ar ba pranciškonų, ordinams bei Han zos miestams, kurių autentiškas 1323 metais notaro parengtas doku mentas yra Karaliaučiaus Slaptaja- - • - 20 ## Puslapis 37 I KNYGA gumą nuo Rusios ir toli į tą pusę išplėtęs savo valdžią, Vil nių pasirinko jo valdomų visų kraštų sostine tikriausiai todėl, kad būdamas arčiau sienų su kryžiuočiais turėjo me archyve ir kuriuos Kotzebue išspausdino savo Prūsijos istorijoje. (Žr. Preussens aeltere Geschichte, Band II, p. 353) - atsiskleidžia šio išskirti nio valdovo pastangų ženklai pada ryti Lietuvą gausesne gyventojų ir pakelti jos gerovę atkviečiant iš sve tur įvairiais verslais besiverčiančius amatininkus, žemdirbius ir dvasi ninkus.
Kai kurie Gedimino laiškai rašyti Vilniuje 1323 m. gegužės 26 d. ir Vilnių vadina karališkuoju miestu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 37
(Žr. Preussens aeltere Geschichte, Band II, p. 353) - atsiskleidžia šio išskirti nio valdovo pastangų ženklai pada ryti Lietuvą gausesne gyventojų ir pakelti jos gerovę atkviečiant iš sve tur įvairiais verslais besiverčiančius amatininkus, žemdirbius ir dvasi ninkus. Be to, iš jo laiško, rašyto po piežiui, matyti turėjus norų priimti krikščioniškąjį tikėjimą. Kai kurie tų laiškų rašyti Vilniuje, datuoti 1323 metų gegužės 26-ąja diena, kur Ge diminas aiškiai jį vadina savo kara liškuoju miestu, yra svarbus liudiji mas, jog jau egzistavo istorinė Lietuvos sostinė.
Foigtas ginčijo Gedimino laiškų autentiškumą ir jų parengimą priskyrė Rygos arkivyskupui.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 37
Tačiau Foigtas naujausios Prūsijos istorijos (Ge schichte Preussens. T. IV, p. 627 sq.) autorius, kuris nenorėjo, kaip kad jo pirmtakai, Prūsijos kronikininkai, būti visada nešališkas lietuvių gen ties istorijos įvykių teisėjas, ginčija tų laiškų autentiškumą, tvirtinda mas esą buvo parengti ir išsiuntinė ti Rygos arkivyskupo, kryžiuočių priešininko.
Abejonės dėl Gedimino laiškų autentiškumo, Balińskio vertinimu, nepaneigia, kad Vilnius jau buvo miestas ir Gedimino sostinė.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 37
T. IV, p. 627 sq.) autorius, kuris nenorėjo, kaip kad jo pirmtakai, Prūsijos kronikininkai, būti visada nešališkas lietuvių gen ties istorijos įvykių teisėjas, ginčija tų laiškų autentiškumą, tvirtinda mas esą buvo parengti ir išsiuntinė ti Rygos arkivyskupo, kryžiuočių priešininko. Tačiau jo įrodymai, ku rių negalima būtų pripažinti nesu griaunamais, iš tiesų kelia kiek abe jonių, kurios vis dėlto negali nuneigti, kad Vilnius jau buvo mies tas ir Gedimino sostinė, ir kad mino- ritai, pirmieji mūsų tikėjimo apašta lai, jau turėjo mieste savo prieglobstį ir šventoves.
Balińskis Gedimino laiškus dėjo į papildymus kartu su lenkišku vertimu ir Foigto pastabomis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 37
Napiers- k i s, išleidęs tik dokumentų rinkinio apie Livoniją, Estiją ir Kuršą Rodyk lę, yra- gal labiau vertas pripažinimo už daugelį kitų, spausdinančių sa vo gražbylius samprotavimus, ne kartą istorinę tiesą užtemdžiusius, istorija vadinamus. Apie Gedimino laiškus pasakytina, kad juos įdeda me į papildymus kartu su vertimu į lenkų kalbą ir Foigto pastabomis. (Žr. Il priedą).
Gedimino laiškai buvo adresuoti dominikonų ordino vyresniesiems, Mažesniųjų brolių ordinui ir pajūrio miestams.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 88
Rašome apie tai Jums, Šventasis Tėve, idant žinotume priežastis, per ku rias mūsų senoliai paliko šį pasaulį pagoniškoj klaidatiky- bėj." Labai meldžia pagaliau Gediminas popiežių, kad at sižvelgtų į jo liūdną padėtį ir aiškiai pareiškia: „Esame pasirengę, kaip ir kiti kunigaikščiai krikščionys, visame ka me klausyti jūsų valios ir priimti krikščioniškąjį tikėjimą, kad tik neturėtume būti budeliams, tai yra Ordino Magist rui ir riteriams, už ką nors dėkingi"**. Tuo pat metu buvo paskelbti ir kiti laiškai, kuriuos Ge diminas rašė dominikonų ordino vyresniesiems, būtent į Saksoniją, Mažesniųjų brolių ordinui ir pajūrio miestams - Liubekui, Rostokui, Zundui, Greifsvaldui, Štetinui ir Got- landui, pranešdamas juose, kad kreipėsi į popiežių, prašydamas išsiųsti pas jį pasiuntinius, kad jų nekantrau damas laukiąs, kad pasiryžęs sutikti su visais popiežiaus įsakymais.
Trijuose Gedimino laiškuose buvo įrašytas antspaudo tikrumą ginantis prakeiksmas tiems, kurie juo nepatikėtų.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 111
Po šių paaiškinimų apie antspaudą visuose trijuose laiškuose yra ypatingas prakeiksmas tų, kurie nepatikėtų jį esant tikrai. Contradictores huius sigilli tanquam maliciosos, fi dei destructores, hereticos, mendaces repudiamus et omni honore privatos in hiis scriptis [Šio antspaudo niekintojus šiuo savo laišku pasmerkiame kaip bjaurius tikėjimo ardytojus, ereti kus, melagius ir jokios garbės neturinčius žmonės.].
„Gedimino laiškus“ parengė V. Pašuta ir J. Stal, o leidinys išleistas Vilniuje 1966 m.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 263
Gedimino laiškai / Parengė V. Pašuta ir J. Stal.—V., 1966.
Gediminas laiškais Vakarų šalims ir miestams kvietė į Lietuvą Vakarų pirklius ir amatininkus.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 36
L I E T U V O S I S T O R I J A 36 Lietuvos valdovas Gediminas, titulavęsis Rex Lethowye ir vedęs inten- syvias derybas dėl krikšto, savo laiškais Vakarų šalims ir miestams šalia krikšto kvietė į Lietuvą Vakarų pirklius ir amatininkus. Lietuvos antiizo- liacinės pastangos ilgai nedavė rezultatų, o ordinų karinė agresija ver- tė Lietuvą visą energiją skirti karybai. Todėl kartais Lietuvos santvarka XIV a. apibūdinama kaip karinė monarchija.
Gedimino laiškai laikomi reikšmingiausiu jo politikos atspindžiu.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 32
Reikšmingiausiu Gedimino politikos atspindžiu yra laikomi jo laiškai. Nors jie dažniausiai siejami tik su pirmu Vilniaus paminėjimu rašto šal- tiniuose, kartu rodo, kad Gediminas kūrė nuoseklią Lietuvos europėjimo programą. Iš jų matyti labai platus (turint galvoje tarptautinę Lietuvos izoliaciją) Gedimino politinis akiratis. Gediminas kūrė stačiatikių metro- poliją, ryžosi krikštytis pats ir įkurti katalikų arkivyskupiją. Šia bažnytine politika jis sugebėjo sudominti popiežių Joną XXII, kuris jau tais laikais kėlė bažnytinės unijos idėją. Jam Gediminas ir siuntė laiškus, kuriuose pareiškė pageidavimą krikštytis: Lietuvos valdovai norį priimti katalikų tikėjimą, bet priversti gintis nuo kryžiuočių, kuriems rūpįs ne krikštas, o valstybės užkariavimas. Gediminas taip pat išsiuntė laiškus Vokietijos miestams bei vienuolijoms, pranešdamas, kad laukia popiežiaus pasiun- tinių tartis dėl krikšto. Jis kvietė į Lietuvą atvykti ir čia įsikurti vokiečių riterius, pirklius, amatininkus, valstiečius, žadėjo jiems tokias pačias vei- klos sąlygas kaip Europoje. Tačiau 1323–1324 m. Gedimino krikšto akcija nepavyko dėl žemaičių ir stačiatikių dvariškių pasipriešinimo.
Laiškų autorius Mazovijos kunigaikštį vadino Bonislavu, todėl, pasak kritikos, prastai žinojo to meto Mazovijos valdovą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 114
398 ir 399. Ne tik prieštaringi tokie jų santykiai, bet tas, kuris tuos laiš kus rašė, klydo įsivaizduodamas Gedimino mąstyseną Ma zovijos kunigaikščio atžvilgiu ir, matyt, net gerai nežinojo, kas tuo metu buvo Mazovijos kunigaikštis. Savo dviejuose laiškuose jį vadina dominus Bonizlaus dux Masovie [Bonisla- vas, Mazovijos kunigaikštis]0.
Gediminas laiškuose Vakarams vadinosi karaliumi, vartodamas titulą rex.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 35
LIETUVOS KRIKŠTAS P o Mindaugo nebuvo nė vieno Lietuvos valdovo, kuris nebūtų vedęs derybų dėl krikšto, o kartu dėl karūnaci- jos – tai lėmė karas su Vokiečių ordinais (XIII a. pabaigoje jau ir Vokiečių ordinas, nukariavęs prūsus, pradėjo agresiją prieš Lietuvą). Suvokę, kad būti pakrikštytiems Ordino kainuos pernelyg brangiai, lietuvių valdovai ieškojo naujų krikšto variantų per Čekiją, Vengriją, Lenkiją (stačiatikiškas krikštas nebūtų išsprendęs ordinų agresijos problemos). Antra vertus, visi Lietuvos valdovai vadinosi karaliais (pvz., Gediminas laiškuose Vakarams rex; Algirdas laiškuose Bizantijos imperijai – bazileus). Taip juos vadino Vokiečių ordinų šaltiniai, skirtingai nei kitų genčių, neturinčių valstybių, vadus ar net rusų žemių kunigaikščius.
Balińskis laikėsi nuomonės, kad Gedimino laiškai buvo Rygos arkivyskupo prasimanyti iš neapykantos kryžiuočiams.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 115
aptinkame, o kitose to kraš\nto žemėse 1325 metais viešpatavo kunigaikščiai - Ziemovi\ntas ir Traidenis.\nNebūtų sunku surinkti daugiau laiškų netikrumo įrody\nmų, bet ir šių pakaks patvirtinti nuomonei, kad tie laiškai iš \ntiesų buvo prasimanyti, ir būtent Rygos arkivyskupo, iš ne\napykantos kryžiuočiams.\nBaigiant šiuos svarstymus, mums dar viena pastaba ding\nteli.
Balińskis laiškų netikrumą grindė jų turiniu ir posakiais, kurie esą nebūdingi dar tik krikščioniu norinčiam tapti žmogui.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 112
To dėl pagaliau visų įtarinėjančių prakeiksmas žodžiais, kurie galėjo sklisti tik iš lūpų žmogaus, gebančio imtis niekšybės, apgaulės, melo ir turėjusio griebtis panašių būdų tam nu slėpti. Kiti laiškų netikrumo įrodymai glūdi tiek jų turinyje, tiek posakiuose; ir viena, ir antra visai nebūdingi žmogui, dar tik norinčiam tapti krikščioniu ir tik vėliau privalėsiančiam perprasti krikščionišką mokymą ir išsilavinimą; tai veikiau žodžiai asmens, persiėmusio krikščioniškąja Bažnyčia, grei tesnio ir kuo platesnio krikščionybės skleidimo troškimu ir popiežiaus garbinimu. Ir kai čia jį patrem nostrum gloriosissimum, sanctissimum, excellentissimum etc.
Gedimino laiškų netikrumo įrodymu laikyta užuomina apie Mazoviją kaip laisvą ir saugų kelią svetimšaliams į Lietuvą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 113
Pagaliau kodėl Ge diminas būtų slėpęs tą priežastį nuo legatų, ypač jei ji būtų susijusi su Ordino riteriais? Trečias ir itin svarbus laiškų netikrumo įrodymas yra užuomina juose apie Mazoviją, kaip apie kraštą, per kurį kviestieji svetimšaliai galį laisvai, saugiai ir be jokių vargi nančių mokesčių atvykti į Lietuvą ir iš jos grįžti atgal. Taigi tą Mazovijos kunigaikštį reikėtų laikyti buvus Lietuvos val dovo sąjungininku, sutartinai veikiančiu sprendžiant sve timšalių atvykimo reikalus.
Gediminas laiške žadėjo saugoti bažnytines teises, gerbti dvasininkiją ir gausinti Dievo šlovinimą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 112-113
Ir kai čia jį patrem nostrum gloriosissimum, sanctissimum, excellentissimum etc. [mūsų tėvu garbingiausiu, švenčiausiu, aukščiausiu ir kt.] pavadina, kitais metais liepia popiežiaus pasiuntiniams pasakyti: Papam vestrum nec novi, nec nosse cu pio [jūsų tėvo nei pažinojau, nei trokštu pažinti]. Laiške žada: 96 ## Puslapis 113 I KNYGA et Jūra ecclesiastica protegere, clerum honorare et cultum Dei am pliare [ir bažnytines teises proteguoti, dvasininkiją gerbti ir Dievo šlovinimą gausinti], vėliau liepia atsakyti: quod ipse per Deorum potentiam iuraverit, quod nunquam aliam legem vel let assumere, praeter eam, in qua progenitores sui decesserunt [kad pats Dievų galia vykdo teisingumą ir kad jokio kito įstaty mo nenori priimti, išskyrus tą, kurį jo protėviai paliko].
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 89
Didesnio tikrumo ir pasitikėjimo dėlei šį mūsų raštą tvirtiname dėdami antspaudą, kokį mes taip pat mū sų laiške Popiežiui uždėjome, tad pirma geležis į vašką, o vanduo į plieną pavirs, nei mes savo žodį sulaužysime ar atšauksime. Kryžiuočiai tą antspaudą mums panieką reikš dami į ugnį įmetė, kad sutrukdytų pradėto su Dievo pa galba sumanymo įgyvendinimą ir žmonėms akis užtem dytų; jei kas tuo antspaudu nepatikėtų ir jo tikrumą piktžodžiaudami ginčytų, tą mūsų šiais laiškais skelbiame tiesos nedraugu, velnio garbintoju, tikėjimo priešu, bedie viu, melagiu ir žmogum be garbės"*. Tie laiškai rašyti Vil niuje, datuoti 1323 metų gegužės 26 su pavedimu, kad juos perskaičius būtų siunčiami toliau ir visur skelbiama juose nurodyti pranešimai bei įsipareigojimai.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 94
Kol kas niekas dar negalėjo miglotos mįslės įminti! Juk suktybės ir melo jukinys buvo taip gerai suregztas, kad pradžioje jo galų niekaip nega lima buvo aptikti. Tik po daugelio metų buvo atskleista ir visų sužinota, jog ne kas kitas, o nenumaldomas Ordino priešas, Rygos arkivyskupas, laiškus Gedimino vardu slapta buvo pa rašęs ir pasiuntęs popiežiui, pajūrio miestams ir vienuoliams, idant gudrybe ir melu pasiektų savo tikslą - apjuodintų kry žiuočius popiežiaus rūmuose ir taip pelnytų savo ginčo su kry žiuočių Ordinu palankesnį sprendimą.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 104
VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Mūsų Prūsijos istorijoje, T. IV, p. 393, jau esame išsakę nuo monę, jog tiek tas laiškas popiežiui, tiek ir kiti abiems ordi nams bei Vokietijos miestams, ne tik kad nebuvo paties Ge dimino, bet nei su jo žinia, nei jo valia parašyti. Rygos arkivyskupas, Gedimino vardu prisidengęs, juos parengė ir išsiuntinėjo į svečias šalis, idant, savo kėslų siekdamas, tuo melu ir klasta apšmeižtų popiežiaus rūmuose Kryžiuočių ordiną ir per tai pelnytų sau palankų popiežiaus sprendimą ginče su kryžiuočiais. Šiuo teiginiu verčia tikėti tokie įrodymai: jeigu: 1) meste lėsime akį į laiško turinį popiežiui, nieko daugiau nepaste bėsime, vien tik šmeižtus bei skundus Ordinu, ir visu laišku siekiama pavaizduoti jį didžiausia kliūtimi, trukdančia skleisti krikščionių tikėjimą.