saltinis

Florencijoje sudaryta Rytų ir Vakarų bažnyčių unija

1 teiginiai2 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 1 teiginiai ir visi 2 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Ivano kalboje Aleksandras kaltintas vertęs rusus atsisakyti prosenelių tikėjimo ir raginęs Eleną pereiti į Romos tikėjimą.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 557

Aleksandras kol kas laikėsi nuomonės,\n559\n\n## Puslapis 558\n\njog tirono įsiūtį galima numalšinti per pasiunti-l\nnius, todėl liepė Trakų vaivadai Zaberezinskiui šitai pi\natsakyti Ivano žygūnui. Esą po Florencijoje sudarytos\nRytų ir Vakarų bažnyčių unijos, kai visi Rytų patriar\nchai ir Bizantijos imperatorius pripažino Romos po\npiežių aukščiausiąja krikščioniškojo tikėjimo galva,\nAleksandras, remdamasis senaisiais Lietuvos įstatymais,\nrūpinęsis, kad jo valdose gyvenantys rusai irgi prisi\ndėtų prie šios santarvės. Taigi Ivanas visai be pagrin\ndo įsižeidęs dėl tų jo darbų, kuriuos sutartinai remia\nvisi krikščionys ir Nifonas, Konstantinopolio patriar\nchas (kuriam ir Rusia sakosi esanti pavaldi), laišku,\nparašytu Kijevo vyskupui, ypač dėl to, kad Aleksan\ndras nieko iš savo valdinių (netgi ir žmonos Elenos)\nprievarta bei grasinimais nėra vertęs atsisakyti pro\ntėvių tikėjimo.

c-001Reikšmingi paminėjimai

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Aleksandro pasiuntiniai Stanislovas Strumila Petravičius, Smolensko vietininkas, ir Fiodoras Grigo- rovičius, Lietuvos raštininkas, ryžtingai derėjosi su Ivanu, reikalaudami atlyginti skriaudas. Šis, labiau geisdamas plėsti savo valdas, nei paisyti duoto žodžio bei giminystės, ryžosi galop viešai įpilti pasiuntiniams taurę nuodų, kuriuos ligi šiol virino, puoselėdamas šir dyje slaptus kėslus. Be reikalo, tarė, minimos čia su tartys, kurios, tiek kartų Aleksandro sulaužytos, seniai neturinčios jokios vertės. Juk jis įsakęs Vilniaus vys kupui Vaitiekui Taborui ir P a sk elb ia A le k sa n d - Smolensko Juozapui Solta- rui karą nui ne kartą raginti Eleną pereiti į Romos tikėjimą; li gi šiol rūmuose nesanti pastatyta Elenos reikalams koplyčia; rusai verčiami atsisakyti prosenelių tikėjimo ir todėl kai kurie, norėdami išvengti šitokios nuodė mės, ieškosi prieglobsčio Maskvoje. Jis, Ivanas, nieku būdu negalįs ramiai žiūrėti, kaip jam daroma skriau dos, negalįs nepaisyti rusų maldavimų, todėl ateityje pasirūpinsiąs ginklu atremti bet kokį smurtą, kurio bus griebiamasi prieš asmenis ir tėvonijas, jo paimtas į globą.