Narbutas nurodo, kad Hartknocho darbuose galima rasti išsamiau išnagrinėtų kalbinių ir religinių panašumų įrodymų bei pavyzdžių. Pasak Narbuto, Hartknochas pateikė žinių apie prie Baltijos jūros gyvavusius padavimus dėl tenykščių genčių, ypač prūsų, ištakų. Hartknochas pateikia XV amžiuje gyvenusio prūsų kilmės Frydriko Zamilio lotynų kalba parašytos poemos ištrauką, kur, sakydamas savo sūnums apie savo lietuviš ką kilmę, be kita ko, jis mini protėvius pelazgus1.
Ilgai čia reikėtų dėstyti jo įrodymus, paremtus vien žodžių ir religinių apeigų panašumu, bet pasakysime tik tiek, jog šis autorius, puikiai mokėjęs abi kalbas, labiau įrodė jų kilmę iš vieno šaltinio negu jų tapatybę. O lyginant ją su graikų kalba, nustatyta nemažai stebinančių ne tik atskirų žodžių, bet ištisų frazių ir posakių panašumų. Smalsus tyrinėtojas ras tam dar išsamiau išnagrinėtų įrodymų ir pavyzdžių Hartknocho darbuose3.
Pažvelgę tyrinėtojo žvilgsniu į lietuvių senovės paminklus, visur aptinkame pėdsakų ir padavimų apie tautos kilmę iš pelazgų1. Hartknochas2 pateikia žinių, jog prie Baltijos jūros amžių amžiais buvo žinomi padavimai apie tenykščių genčių, ypač prūsų, ištakas. Tai nugirdęs kronikininkas Vitechindas3, savo ruožtu norėjęs nuspalvinti šiuos ¡padavimus tariamu istoriškumu, rašo apie makedonus, po Aleksandro Didžiojo mirties atvykusius į prūsų kraštus.
Hartknochas pateikia XV amžiuje gyvenusio prūsų kilmės Frydriko Zamilio lotynų kalba parašytos poemos ištrauką, kur, sakydamas savo sūnums apie savo lietuviš ką kilmę, be kita ko, jis mini protėvius pelazgus1.
Hartknochas pateikia XV amžiuje gyvenusio prūsų kilmės Frydriko Zamilio lotynų kalba parašytos poemos ištrauką, kur, sakydamas savo sūnums apie savo lietuvišką kilmę, be kita ko, jis mini protėvius pelazgus1. Dabar panagrinėkime naujesnius pėdsakus, liudijančius, kad šių protėvių vardas ne tik nebuvo svetimas Lietuvoje, bet ir įsiamžino įžymių žmonių, giminių asmenvardžiuose, upių, ežerų, gyvenviečių pavadinimuose. Dusiburgas2 primena vardą įžymaus žmogaus, kilusio iš kunigaikščio Pelužio giminės; anot vietinių tyrinėjimų, Lydos apskrityje būta ir kilmingos Pelužių, arba Pelusų, Pelasų, giminės; ten taip pat Pelesos upė ir to paties pavadinimo ežeras, į kurį ji įteka, be to, esama kaimų, senovinių gyvenviečių, yra senoji ir naujoji Pelesa, taip pat Palaškos, esančios toje pačioje apskrityje ir netoli šių vandens telkinių.