Si publikacija buvo itin svarbi, nes įrodė, kad Lietuva tikrai turėjo savo met raščius. Netrukus Teodoras Narbutas paskelbs ir vėlyvąją Lietuvos metraščio redakciją — Bychovco kroniką, kuria Daukantas pasinaudoti nebespės. Lietuviškus metraščius jam kompensavo vėlyva Mo tiejaus Strijkovskio kronika, Teodoro Lepnerio Ma žosios Lietuvos aprašymai, Motiejaus Pretorijaus prūsų ir lietuvių praeities tyrinėjimai bei garsioji Al berto Vijūko-Kojalavičiaus „Lietuvos istorija".
1834 m. pabaigoje T. Narbutui buvo perduotas Lietuvos metraštis, arba Bychovco kronika.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3
1834 metų pabaigoje, Vincentui Janovskiui tarpininkaujant, T. Narbuto rankas pasiekė geidžiamasis Lietuvos metraštis, arba Bychovco kronika1. Antrasis ir trečiasis „Istorijos“ tomai, jau parengti spau dai, gulėjo ant istoriko stalo, bet Kronika, „tasai neįkai nojamas dalykas“1 2, vertė viską peržiūrėti iš naujo. Atsi rado ir daugiau naujų šaltinių.
Teodoras Narbutas nurodė, kad Bychovco kronika ir Lindenblatto šaltinis neužsimena apie antrąją Vytauto emigraciją, o po 1390 m. Vytautui priskiria tik vieną emigraciją.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5
Tuo tarpu patys patikimiausi šaltiniai (Lindenblatt. - S. 85-87; Wigand. - P. 302; foliantas „E“. - P. 54, 112, 257; didžiojo magistro laiškas Danijos karalienei (Registr. - S. 25), esantis Slaptajame Karaliaučiaus archyve; rankraštinė Lietuvos (By- chovco) kronika. - P. 51 sequ.) visai nieko nežino apie antrąją iš eilės emigraciją, juolab apie antrąjį atsimetimą nuo kryžiuo čių, kitaip sakant, po 1390 m etų tik kartą Vytautui priskiria tokį atsitikimą.