Bychovco kronika

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Si publikacija buvo itin svarbi, nes įrodė, kad Lietuva tikrai turėjo savo metraščius. Netrukus Teodoras Narbutas paskelbs ir vėlyvąją Lietuvos metraščio redakciją — Bychovco kroniką, kuria Daukantas pasinaudoti nebespės. Lietuviškus metraščius jam kompensavo vėlyva Motiejaus Strijkovskio kronika, Teodoro Lepnerio Mažosios Lietuvos aprašymai, Motiejaus Pretorijaus prūsų ir lietuvių praeities tyrinėjimai bei garsioji Alberto Vijūko-Kojalavičiaus „Lietuvos istorija".

Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3

1834 metų pabaigoje, Vincentui Janovskiui tarpininkaujant, T. Narbuto rankas pasiekė geidžiamasis Lietuvos metraštis, arba Bychovco kronika1. Antrasis ir trečiasis „Istorijos“ tomai, jau parengti spaudai, gulėjo ant istoriko stalo, bet Kronika, „tasai neįkainojamas dalykas“1 2, vertė viską peržiūrėti iš naujo. Atsirado ir daugiau naujų šaltinių.

Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5

Tuo tarpu patys patikimiausi šaltiniai (Lindenblatt. - S. 85-87; Wigand. - P. 302; foliantas „E“. - P. 54, 112, 257; didžiojo magistro laiškas Danijos karalienei (Registr. - S. 25), esantis Slaptajame Karaliaučiaus archyve; rankraštinė Lietuvos (Bychovco) kronika. - P. 51 sequ.) visai nieko nežino apie antrąją iš eilės emigraciją, juolab apie antrąjį atsimetimą nuo kryžiuočių, kitaip sakant, po 1390 m etų tik kartą Vytautui priskiria tokį atsitikimą.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Vėliau, susidūręs su kitais Vilniaus leidėjais (ypač kai spausdino „Bychovco kroniką“ ir „Mažesniuosius istorijos raštus“), įvertino LTI leidėjo privalumus.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

** (^11) **PSRL, 17, 525 p. (Bychovco kronika).** (^12) **CEV, 814-815, 823-824, 836-838 p.