Lietuvoje (Brastoje) dar vieną spaustuvę 1553 m. įkūrė Mikalojus Radvila Juodasis. Radvila Juodasis 1563 m. teigė, kad Bibliją reikia versti į lenkų (o ne į kokią kitą) kalbą dėl to, kad „būtų liaudžiai suprantama“.
Lietuvoje (Brastoje) dar vieną spaustuvę 1553 m. įkūrė Mikalojus Radvila Juodasis. Tai reformacijos nulemtas įvykis. Po dešimtmečio čia pasirodė įspūdingas leidybos kūrinys – „Brastos Biblija“. Vėliau Radvila Juodasis įkūrė spaustuvę ir Nesvyžiuje (1562), o 1569 m. su Radvilomis ėmė konkuruoti ir Chodkevičiai: jie įsteigė spaustuvę Zabluduve ir priglobė pirmąjį Maskvos spaustuvininką Ivaną Fiodorovą, nulėmusį stačiatikišką jos pobūdį. Prasidėjus kontrreformacijai į knygų spausdinimą įsitraukė katalikai – Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnus Mikalojus Kristupas Radvila-Našlaitėlis, grįžęs į katalikybę, Brastos spaustuvę 1575 m. perkėlė į Vilnių ir atidavė besikuriančiam jėzuitų universitetui. Knygų spausdinimas Lietuvoje virto nenutrūkstamu procesu.
Reformacija tapo nauju lenkėjimo postūmiu. Radvila Juodasis 1563 m. teigė, kad Bibliją reikia versti į lenkų (o ne į kokią kitą) kalbą dėl to, kad „būtų liaudžiai suprantama“. Nors radosi ir lietuviakalbė raštijos tradicija, LDK visuomenės politinis elitas lietuviakalbės kultūrinės programos nesulaukė ir rinkosi lenkakalbę. Lietuvių kalbą išlaikė tik smulkioji bajorija, o tvirčiausiai – valstiečiai. Nepaisant nuostolių lietu-
1563 m. Mikalojus Radvila Juodasis garsiąją „Brastos Bibliją“ išleidžia lenkų kalba (anksčiau negu Lenkijoje), nes, kaip nuosekliam reformatui, jam rūpi, kad ją suprastų liaudis.
