t-001vidutinis
„Apie 1648 ir 1649 metų žygius prieš Zaporožės kazokus“ pasakoja, kad 1649 m. priešai staiga užpuolė prie stovyklos buvusius pašarininkus.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
„1649 metais [...] kelios valandos iki vidurdienio iš pirmųjų priešų, staiga pasileidusių ant buvusių prie pat stovyklos pašarininkų, buvo gauta žinia apie pavojų, ir lauko etmono įsakymu buvo duotas signalas stvertis ginklų. Per tą netikėtą ataką užgriuvo šitokia dau- gybė [maištininkų], kad plytintys aplinkui stovyklą laukai buvo tvindyte užtvindyti gin- kluotais vyrais taip greitai, jog jie akimirksniu pasiekė aikštę ir ėmė žudyti neginkluotą liaudį.[...] Asmeninio lengvai ginkluotų raitelių vėliavos leitenantas Lukas Chodorkovskis pirmas per artimiausius stovyklos vartus įpuolė į patį priešų tirštimą su nedideliu savųjų pulkeliu [...]. Paskui į apleistus malūno trobesius prie upės šalia stovyklos pakilo keturi šimtai pėstininkų (dalis, vadovaujama Petro Podleckio, buvo su tėvynine ginkluote, o dalis, kurią vedė Juškevičius, - su vengriška), pylė tankesnėmis salvėmis ir taip sulaikė pirmą besiveržiančių į stovyklą puolimą. Toji trumpa minutė leido tvarkingai pradėti kautynes, nes per ją po savo vėliavomis susirinko raiteliai. Ir štai su ietimis ginkluotos kavalerijos pulkais į lauką išjojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stalininkas Gosievskis ir garsus karvedys Paulius Neviarovskis [...]. Salvėmis kiek atstūmę priešus, anie keturi šimtai pės- tininkų padarė vietos išjoti, ir [lietuvių kavalerija] taip aršiai kirto į kairįjį priešo būrį, kad nušlavė jį nuo lauko ir atbloškė į mišką. [...] Grįždamas iš reido kovojančius priešus užgriuvo Ukmergės vėliavininkas Samuelis Komorovskis, kuris neseniai su rinktiniais vy- rais buvo išsiųstas į žvalgybą ir gavo įsakymą kuo greičiau skubėti atgal į stovyklą. Taigi iš užnugario su didžia jėga smogęs puolimo nesitikėjusiems, ne tiktai [juos] išgąsdino, bet ir nemažą dalį paklojo. Užtat prispirti kautis iš abiejų pusių ir pamane, jog iš surengtos [jiems] pasalos puola didesnės pajėgos, [maištininkai] leidosi bėgti ir vėl dingo miške. Taip buvo visiškai nuo priešų išvalytas laukas, kurį visą jie ką tiktai buvo užtvindę, nepaisant tai vienur, tai kitur jame gulėjusių nukautų arba leisgyvių [priešų].“ Mūšis J.