Šaltinis

1552 m. Žygimanto Augusto dekretas dėl Vilniaus pranciškonų jurisdikcijos

2 teiginiai2 įrašai0 ryšių

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Visi 2 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.

1–2 iš 2 teiginių

t-001vidutinis

1552 m. dekretu karalius atėmė iš Vilniaus pranciškonų mieste ir priemiesčiuose turėtų valdinių jurisdikciją ir nukreipė juos į karališkąjį vaitą bei magistratą.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 303

Todėl karalius, dvasiškių ir pasauliečių senatorių patarimu, tuojau pat valdinius, kuriuos pranciškonai turėjo mieste ir priemiesčiuose, iš jų jurisdikcijos atima, uždrausdamas, kad nuo tol jau vaito daugiau nuo savęs neskirtų, bet kad kreiptųsi į karališkąjį vaitą ir magistrato jurisdikciją. Priekio sprendimo prikabintas Lietuvos antspaudas. Datum Vilnae in conventione generali [Duota Vilniuje visuotiniame seime). Žr. MSS., Archiwum Miasta Wilna.

t-002vidutinis

1552 m. Žygimanto Augusto dekretu Vilniaus pranciškonai neteko jurisdikcijos savo pavaldiniams mieste, nes slėpė vienuolyne plitusią ligą.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 303

Be to, miesto aktuose yra Žygimanto Augusto dekretas (anno 1552 in crastino conceptionis B . Mariae Virginis) - 1552 metais, rytojaus dieną po Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo], kuriuo Vilniaus pranciškonai neteko savo jurisdikcijos, kokią turėjo savo pavaldiniams, įsikūrusiems mieste, už bausmę, kad, kai liga jų vienuolyne jau viešpatavo ir plėtėsi į miestą, jie tai atkakliai slėpė, paniekinę karaliaus ir senatorių saugumą, nes karalius ir senatoriai, leisdami laiką Vilniuje, lengvai galėjo pakliūti į šią epidemiją.