saltinis

1552 m. Žygimanto Augusto dekretas dėl Vilniaus pranciškonų jurisdikcijos

2 teiginiai2 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 2 teiginiai ir visi 2 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 rodomų įrašų

t-001vidutinis

1552 m. dekretu karalius atėmė iš Vilniaus pranciškonų mieste ir priemiesčiuose turėtų valdinių jurisdikciją ir nukreipė juos į karališkąjį vaitą bei magistratą.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 303

Todėl karalius, dvasiškių ir pasauliečių se natorių patarimu, tuojau pat valdi nius, kuriuos pranciškonai turėjo mieste ir priemiesčiuose, iš jų juris dikcijos atima, uždrausdamas, kad nuo tol jau vaito daugiau nuo savęs neskirtų, bet kad kreiptųsi į karališ kąjį vaitą ir magistrato jurisdikciją. Priekio sprendimo prikabintas Lie tuvos antspaudas. Datum Vilnae in conventione generali [Duota Vilniuje visuotiniame seime). Žr. MSS., Ar chiwum Miasta Wilna.

t-002vidutinis

1552 m. Žygimanto Augusto dekretu Vilniaus pranciškonai neteko jurisdikcijos savo pavaldiniams mieste, nes slėpė vienuolyne plitusią ligą.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 303

Be to, miesto aktuose yra Žygimanto Augusto dekretas (anno 1552 in cras tino conceptionis B . Mariae Virginis) - 1552 metais, rytojaus dieną po Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėji mo], kuriuo Vilniaus pranciškonai neteko savo jurisdikcijos, kokią tu rėjo savo pavaldiniams, įsikūru- siems mieste, už bausmę, kad, kai li ga jų vienuolyne jau viešpatavo ir plėtėsi į miestą, jie tai atkakliai slė pė, paniekinę karaliaus ir senatorių saugumą, nes karalius ir senatoriai, leisdami laiką Vilniuje, lengvai ga lėjo pakliūti į šią epidemiją.