saltinis

1436 m. pasienio konvencija tarp Vladislovo Varniečio ir Povilo Rusdorfo

2 teiginiai2 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 2 teiginiai ir visi 2 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Narbutas rašo, kad 1436 m. Vladislovas Varnietis ir Povilas Rusdorfas sudarė pasienio konvenciją, nustačiusią Lenkijos ir Ordino sieną.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 237

Laikui bėgant, Rusios kraštas patyrė įvairių pokyčių, galop kryžiuočių laikais tapo be veik visiška dykra, kuri daugelyje vietų tarp Prūsijos ir Žemaitijos buvo beveik neperžengiama taip, kad beveik ištisus du amžius nebuvo Lietuvos ir Prūsų valstybių tar pusavio sienos. Tik 1436 metais Lenkijos karalius Vladis lovas Varnietis iš vienos ir kryžiuočių magistras Povilas Rusdorfas iš kitos pusės sudarė pasienio konvenciją, ku ria visiems laikams buvo nustatyta minėtų valstybių sie na, o Rusia buvo padalyta į dvi nelygias dalis2. Tačiau iki tos epochos didesnė Rusios dalis laikėsi Lietuvos ir išsaugojo savo giminės gyventojų kartą*, kuri ramesniais laikais, patekusi į kryžiuočių priklausomybę, išvengė pra žūties, ištikusios kitą tautos dalį.

t-002vidutinis

Tik 1436 metais Lenkijos karalius Vladis lovas Varnietis iš vienos ir kryžiuočių magistras Povilas Rusdorfas iš kitos pusės sudarė pasienio konvenciją, ku ria visiems laikams buvo nustatyta minėtų valstybių sie na, o Rusia buvo padalyta į dvi nelygias dalis2.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 237

Tik 1436 metais Lenkijos karalius Vladis lovas Varnietis iš vienos ir kryžiuočių magistras Povilas Rusdorfas iš kitos pusės sudarė pasienio konvenciją, ku ria visiems laikams buvo nustatyta minėtų valstybių sie na, o Rusia buvo padalyta į dvi nelygias dalis2. Tačiau iki tos epochos didesnė Rusios dalis laikėsi Lietuvos ir išsaugojo savo giminės gyventojų kartą*, kuri ramesniais laikais, patekusi į kryžiuočių priklausomybę, išvengė pra žūties, ištikusios kitą tautos dalį. Ypač užkampyje tarp Nemuno ir Jūros upės žemupio, miškingose Smalininkų apylinkėse, smėlėtoje ir nedėkingoje žemėje ligi šiol gy vena senovės rusų-lietuvių giminė.