Santrauka
Taigi, drįstume teigti, kad bent jau iki Jogailos tapsmo Lenkijos karaliumi 1386 m. Lietuva nusipelno būti vadinama karalyste, tegu ir neturinti visų Vakarų pripažinimo atributų – savotiška arba nesisteminė karalystė.
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia |
|---|---|---|
| t-001 Taigi, drįstume teigti, kad bent jau iki Jogailos tapsmo Lenkijos karaliumi 1386 m. Lietuva nusipelno būti vadinama karalyste, tegu ir neturinti visų Vakarų pripažinimo atributų – savotiška arba nesisteminė karalystė. | c-001 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Taigi, drįstume teigti, kad bent jau iki Jogailos tapsmo Lenkijos karaliumi 1386 m. Lietuva nusipelno būti vadinama karalyste, tegu ir neturinti visų Vakarų pripažinimo atributų – savotiška arba nesisteminė karalystė.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Taigi, drįstume teigti, kad bent jau iki Jogailos tapsmo Lenkijos karaliumi 1386 m. Lietuva nusipelno būti vadinama karalyste, tegu ir neturinti visų Vakarų pripažinimo atributų – savotiška arba nesisteminė karalystė. Juolab kad Lietuva iš tikrųjų tapo unikali valstybė Europoje, kartais net laikoma savarankiška civilizacija, nepriskirtina nei lotyniškajai Vakarų Europai, nei bizantiškajai Rytų Eu- ropai. Tiesa, Lietuvoje formavosi individualus ūkis, o tai – Vakarų civi- lizacijos pagrindas, to nebuvo Rytų Europoje. Be to, ten, kur nereikėjo pripažinimo, kur užteko savo pačios galių, pagoniška Lietuva pamažu virto visam regionui reikšminga jėga arba didvalstybe (lenk. mocartstwo, rus. deržava, vok. Grossmacht), o nuo jos iki imperijos – jau tik žingsnis.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |