Dusburgietis teigia, kad valdovas Henrikas, turėdamas galvoje, kad kiekvienas privalo paisyti teisingų nurodymų ir pamokymų, jam atsakė: „Nieku būdu negali atgauti savo sūnaus, nes ne kartą esi sulaužęs taikos sutartį, kuriai patvirtinti davei broliams savo sūnų kaip įkaitą, o daug.
Apie įvairias Sventopelko derybas ir sutartis Sventopelkas, išgirdęs apie magistro atvykimą, paprašė jį atsiųsti valdovą Henriką iš Lichtenšteino, o kai šis atvyko, pareiškė jam daugybę nusiskundimų broliais ir pasakė: „Esu pasirengęs paisyti teisingumo ir vykdyti visa, ką įsakys broliai, jeigu jie man sugrąžins sūnų, kurį esu jiems davęs kaip įkaitą“. Valdovas Henrikas, turėdamas galvoje, kad kiekvienas privalo paisyti teisingų nurodymų ir pamokymų, jam atsakė: „Nieku būdu negali atgauti savo sūnaus, nes ne kartą esi sulaužęs taikos sutartį, kuriai patvirtinti davei broliams savo sūnų kaip įkaitą, o daug kartų, susidedamas su atsimetėliais ir netikėliais, su kurių kariuomene niokojai krikščionių bei brolių žemę, grobdamas ir degindamas, o tikėjimą, kurį per begalinį vargą ir per garbingas įstangas krikščionys įdiegė, išrovei, vienus krikščionis negailestingai išžudydamas, kitus išsivarydamas į amžiną vergovę, todėl ne teisingumo ieškoki, bet pasigailėjimo“. Kadangi tiesa sukelia neapykantą, kadangi niekšai niekad jos nepaiso, nors visados apie ją kalba, tai ir šis klastingasis Sventopelkas, užsikimšęs nelyginant kurčia gyvatė ausis tiesai, niekais nuleido viską, ką girdėjo; pro ausis nuleidęs jam pasakytus žodžius, jis sveiką ir gyvą išleido minėtąjį valdovą Henriką į Kulmo miestą, kur šis atpasakojo magistrui bei broliams visa, ką buvo girdėjęs.
Apie įvairias Sventopelko derybas ir sutartis Sventopelkas, išgirdęs apie magistro atvykimą, paprašė jį atsiųsti valdovą Henriką iš Lichtenšteino, o kai šis atvyko, pareiškė jam daugybę nusiskundimų broliais ir pasakė: „Esu pasirengęs paisyti teisingumo ir vykdyti visa, ką įsakys broliai, jeigu jie man sugrąžins sūnų, kurį esu jiems davęs kaip įkaitą“. Valdovas Henrikas, turėdamas galvoje, kad kiekvienas privalo paisyti teisingų nurodymų ir pamokymų, jam atsakė: „Nieku būdu negali atgauti savo sūnaus, nes ne kartą esi sulaužęs taikos sutartį, kuriai patvirtinti davei broliams savo sūnų kaip įkaitą, o daug kartų, susidedamas su atsimetėliais ir netikėliais, su kurių kariuomene niokojai krikščionių bei brolių žemę, grobdamas ir degindamas, o tikėjimą, kurį per begalinį vargą ir per garbingas įstangas krikščionys įdiegė, išrovei, vienus krikščionis negailestingai išžudydamas, kitus išsivarydamas į amžiną vergovę, todėl ne teisingumo ieškoki, bet pasigailėjimo“. Kadangi tiesa sukelia neapykantą, kadangi niekšai niekad jos nepaiso, nors visados apie ją kalba, tai ir šis klastingasis Sventopelkas, užsikimšęs nelyginant kurčia gyvatė ausis tiesai, niekais nuleido viską, ką girdėjo; pro ausis nuleidęs jam pasakytus žodžius, jis sveiką ir gyvą išleido minėtąjį valdovą Henriką į Kulmo miestą, kur šis atpasakojo magistrui bei broliams visa, ką buvo girdėjęs.