posakis

„lenkų pradų naikinimo“ „istorinio pirmumo teisę“ „rusų pradų atkūrimo“

4 teiginiai3 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 4 teiginiai ir visi 3 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–5 iš 5 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Šiame krašte buvo naikinamos nuo likusios Rusijos jį skyrusios institucijos ir neleista administracijoje vartoti lenkų kalbos.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 106

L I E T U V O S I S T O R I J A 106 Caro valdžia: „Čia nebus Lenkijos“ Po sukilimo Lenkijos karalystė neteko politinės autonomi- jos, o buvusiose LDK žemėse caro valdžia griebėsi politikos, kurią pavadi- no „lenkų pradų naikinimo“ politika. Šios politikos ideologiniu pagrindu tapo nuo Ivano Rūsčiojo laikų žinoma nuostata pretenduoti į LDK žemes, kaip Rusijai neva „istorinio pirmumo“ principu turintį priklausyti pavel- dą. Atseit LDK iki jos pagoniškosios dalies katalikiško krikšto ir Krėvos unijos su Lenkija buvo viena iš stipriausių rusų valstybių, konkuravusi su Maskva dėl rusų žemių suvienijimo. Tad ilgainiui rusais būtų tapę ir patys šios valstybės kūrėjai – etniniai lietuviai. Neva po Liublino unijos LDK tebuvo Lenkijos valda. Taigi, „susigrąžinusi“ tai, kas jai priklauso pagal „istorinio pirmumo teisę“, Rusija turi teisę, kad ir prievarta, „atkurti is- torinį teisingumą“. Todėl naikintos institucijos, kurios skyrė šį kraštą nuo likusios Rusijos, vietos administracijoje neleidžiama vartoti lenkų kalbos. Rusų kalba turėjo tapti ir mokyklų kalba. Nustatyta, kad vietos bajorai gali dirbti vietos administracijos įstaigose tik tada, kai 10 metų atidirbs kitose Rusijos gubernijose.

Rusintojai tikėjosi laimėti, „lenkų pradų naikinimo“ politiką papildydami „rusų pradų atkūrimo“ politika.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 106

L I E T U V O S I S T O R I J A 106 Caro valdžia: „Čia nebus Lenkijos“ Po sukilimo Lenkijos karalystė neteko politinės autonomi- jos, o buvusiose LDK žemėse caro valdžia griebėsi politikos, kurią pavadi- no „lenkų pradų naikinimo“ politika. Šios politikos ideologiniu pagrindu tapo nuo Ivano Rūsčiojo laikų žinoma nuostata pretenduoti į LDK žemes, kaip Rusijai neva „istorinio pirmumo“ principu turintį priklausyti pavel- dą. Atseit LDK iki jos pagoniškosios dalies katalikiško krikšto ir Krėvos unijos su Lenkija buvo viena iš stipriausių rusų valstybių, konkuravusi su Maskva dėl rusų žemių suvienijimo. Tad ilgainiui rusais būtų tapę ir patys šios valstybės kūrėjai – etniniai lietuviai. Neva po Liublino unijos LDK tebuvo Lenkijos valda. Taigi, „susigrąžinusi“ tai, kas jai priklauso pagal „istorinio pirmumo teisę“, Rusija turi teisę, kad ir prievarta, „atkurti is- torinį teisingumą“. Todėl naikintos institucijos, kurios skyrė šį kraštą nuo likusios Rusijos, vietos administracijoje neleidžiama vartoti lenkų kalbos. Rusų kalba turėjo tapti ir mokyklų kalba. Nustatyta, kad vietos bajorai gali dirbti vietos administracijos įstaigose tik tada, kai 10 metų atidirbs kitose Rusijos gubernijose.
t-003vidutinis

„Rusų pradus“ švietimo įstaigose turėjo diegti rusai mokytojai, paprastai atvykę iš Rusijos gilumos.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 114

„Lenkų pradų“ kategorijai priskirta ir Katalikų bažnyčia, tačiau caro valdžia vien tarptautinės politikos sumetimais negalėjo imtis tiesioginės Katalikų bažnyčios likvidavimo akcijos. Tad Bažnyčios veikla varžyta, ka- talikai diskriminuojami ir viliojami į stačiatikybę. „Rusų pradų atkūrimo“ politikos šalininkai ginčijosi dėl taktikos etninių lietuvių atžvilgiu. Nuga- lėjo tie, kurie „pradų“ diegimo praktikos nepatikėjo vietos gyventojams, tad lietuvių kalba į švietimo įstaigas neįleista. Diegti „rusų pradus“ turėjo rusai mokytojai, paprastai atvykę iš Rusijos gilumos, pradžioje daugumą jų sudarė rusų stačiatikių dvasinių seminarijų auklėtiniai.
t-004vidutinis

Po sukilimo caro valdžia buvusiose LDK žemėse vykdė „lenkų pradų naikinimo“ politiką, grįstą Rusijos „istorinio pirmumo teisės“ idėja.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 106

L I E T U V O S I S T O R I J A 106 Caro valdžia: „Čia nebus Lenkijos“ Po sukilimo Lenkijos karalystė neteko politinės autonomi- jos, o buvusiose LDK žemėse caro valdžia griebėsi politikos, kurią pavadi- no „lenkų pradų naikinimo“ politika. Šios politikos ideologiniu pagrindu tapo nuo Ivano Rūsčiojo laikų žinoma nuostata pretenduoti į LDK žemes, kaip Rusijai neva „istorinio pirmumo“ principu turintį priklausyti pavel- dą. Atseit LDK iki jos pagoniškosios dalies katalikiško krikšto ir Krėvos unijos su Lenkija buvo viena iš stipriausių rusų valstybių, konkuravusi su Maskva dėl rusų žemių suvienijimo. Tad ilgainiui rusais būtų tapę ir patys šios valstybės kūrėjai – etniniai lietuviai. Neva po Liublino unijos LDK tebuvo Lenkijos valda. Taigi, „susigrąžinusi“ tai, kas jai priklauso pagal „istorinio pirmumo teisę“, Rusija turi teisę, kad ir prievarta, „atkurti is- torinį teisingumą“. Todėl naikintos institucijos, kurios skyrė šį kraštą nuo likusios Rusijos, vietos administracijoje neleidžiama vartoti lenkų kalbos. Rusų kalba turėjo tapti ir mokyklų kalba. Nustatyta, kad vietos bajorai gali dirbti vietos administracijos įstaigose tik tada, kai 10 metų atidirbs kitose Rusijos gubernijose.
c-154618Citatos

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 114

visuomenėje, laikiusioje save atskira politine tauta, o valstiečiai, jų masė,