Lietuvos istorijos žinių lobynas

LietuvosistorijaLietuvos istorijos žinių lobynas

posakis

Pasiimk šį savo dievo paveikslą

2 teiginiai1 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 2 teiginiai ir visi 1 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Skomantas mirties patale pasakojo, kad prieš atsivertimą pakėlė ir nuvalė pagrobtą Marijos bei jos sūnaus paveikslą.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 173

Apie Skomanto mirtį Štai koks iš aukščiausiojo malonės nuostabus atsivertimas ir pasikeitimas, štai Skomantas, anksčiau be saiko persekiojęs dievo bažnyčią, dabar tapo karštu tikėjimo gynėju ir garbingu krikščionių tautos vadu. Mirties patale gulėdamas, jis, paklaustas brolio Konrado, Baigos kunigo, kodėl susilaukęs iš viešpaties šitokios malonės įtikėti Kristumi, atsakė: „Prieš savo atsivertimą nieko gera nesu padaręs, gal tik tą vienui vieną darbą, kad, netikėliams pagrobus Lenkijoje švenčiausiosios mergelės Marijos bei jos sūnaus paveikslą ir jį pusiau perpjovus, pakėliau jį nuo žemės, nuvaliau savo drabužiais ir padėjau ten, kur jam dera būti“. Sitai pasakęs, laimingai atidavė viešpačiui sielą.
t-002vidutinis

Dusburgietis Skomanto atsivertimą vaizduoja kaip perėjimą nuo Dievo bažnyčios persekiojimo prie krikščionių vado vaidmens.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 173

Apie Skomanto mirtį Štai koks iš aukščiausiojo malonės nuostabus atsivertimas ir pasikeitimas, štai Skomantas, anksčiau be saiko persekiojęs dievo bažnyčią, dabar tapo karštu tikėjimo gynėju ir garbingu krikščionių tautos vadu. Mirties patale gulėdamas, jis, paklaustas brolio Konrado, Baigos kunigo, kodėl susilaukęs iš viešpaties šitokios malonės įtikėti Kristumi, atsakė: „Prieš savo atsivertimą nieko gera nesu padaręs, gal tik tą vienui vieną darbą, kad, netikėliams pagrobus Lenkijoje švenčiausiosios mergelės Marijos bei jos sūnaus paveikslą ir jį pusiau perpjovus, pakėliau jį nuo žemės, nuvaliau savo drabužiais ir padėjau ten, kur jam dera būti“. Sitai pasakęs, laimingai atidavė viešpačiui sielą.