t-001vidutinis
Krokuvos vyskupas Olesnickis Vytautui atsakė, kad jo nei dovanomis papirkti, nei grasinimais įbauginti neįstengs.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Vytautas, vėl su įkarščiu išsakęs savo didelį norą stojęs prieš karalių ir senatorius, kai visi jo prašymai ir maldavimai buvo tačiau visai atmesti, nusprendė imtis kitų būdų: palenkti dovanomis ir pažadais Krokuvos vyskupą Olesnickį, kuris kartu su Krokuvos vaivada Janu iš Tarnovo turėjo lemiamą balsą karaliaus taryboje. Bet šis vyras, tiesus ir nepalaužiamas, davė jam tokį įsidėmėtiną atsakymą: „Nors Vytautas ir vertas yra karūnos, tačiau, jeigu trokšta jos nepaisydamas šventos priesaikos, kokią pats davė, užuot savo šlovę apvainikavęs, gėdą sau užtrauks, p tėvynei nelaimę atneš. Argi Vytautas nesupranta, jog Zigmantas ir kryžiuočiai, įnirtingi dviejų susivienijusių tautų priešai, ne dėl ko kita siūlo jam karūną, kaip tik savo suktas užmačias dangstydami, siekdami Lietuvos ir Lenkijos supriešinimo ir galios sužlugdymo? Tyko jie tik mūsų pražūties, nori, kad įsiliepsnotų vidaus kovos. Stebinantis dalykas, kad Vytautas, bevaikis ir jau galadienis, trokšta to, ko neturės kam palikti! Apie save pasakysiu: nei dovanomis papirkti, nei grasinimais įbauginti neįstengs; mat tėvynės meilę ir dorą labiau už visus Vytauto turtus vertinu!" Šis atsakymas, vertas išlikti tolimiausių ainių atmintyje, pagaliau privertė ir Vytautą sudvejoti dėl savo sumanymo.