t-001vidutinis
Krokuvos vyskupas Olesnickis Vytautui atsakė, kad jo nei dovanomis papirkti, nei grasinimais įbauginti neįstengs.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Vytautas, vėl su įkarščiu išsakęs savo didelį norą stojęs prieš karalių ir senatorius, kai visi jo prašymai ir mal davimai buvo tačiau visai atmesti, nusprendė imtis kitų bū dų: palenkti dovanomis ir pažadais Krokuvos vyskupą Olesnickį, kuris kartu su Krokuvos vaivada Janu iš Tarno vo turėjo lemiamą balsą karaliaus taryboje. Bet šis vyras, tiesus ir nepalaužiamas, davė jam tokį įsidėmėtiną atsaky mą: „Nors Vytautas ir vertas yra karūnos, tačiau, jeigu trokšta jos nepaisydamas šventos priesaikos, kokią pats da vė, užuot savo šlovę apvainikavęs, gėdą sau užtrauks, p tėvynei nelaimę atneš. Argi Vytautas nesupranta, jog Zig mantas ir kryžiuočiai, įnirtingi dviejų susivienijusių tautų priešai, ne dėl ko kita siūlo jam karūną, kaip tik savo suktas užmačias dangstydami, siekdami Lietuvos ir Lenkijos su priešinimo ir galios sužlugdymo? Tyko jie tik mūsų pražū ties, nori, kad įsiliepsnotų vidaus kovos. Stebinantis daly kas, kad Vytautas, bevaikis ir jau galadienis, trokšta to, ko neturės kam palikti! Apie save pasakysiu: nei dovanomis papirkti, nei grasinimais įbauginti neįstengs; mat tėvynės meilę ir dorą labiau už visus Vytauto turtus vertinu!" Šis atsakymas, vertas išlikti tolimiausių ainių atmintyje, pa galiau privertė ir Vytautą sudvejoti dėl savo sumanymo.