Santrauka
Algirdas uždegęs titnagu kempine, paduodamas ją, atsako Maskvos valdovo pasiuntiniui: „Perduok tai valdovui ir pasakyk jam, kad mes, lietuviai, ugnies turime; o kadangi jis man grasina įžengsiąs į mano žemę po skaistaus pavasario ir po tykios vasaros, tai aš. „Nors mes su tavimi susitaikėme, bet man nedera kitaip pasielgti - turiu atremti į tavo Maskvos miesto sieną savi ietį ir vardan savo šlovės palikti ženklą, kad lietuvių, ir rusų, ir žemaičių kunigaikštis Algirdas buvo atrėmęs savo ietį į Maskvos sieną.“ Ir. “ Ir, užšokęs ant žirgo, paėmė ietį rankon, prijojo prie miesto ir atrėmė savo ietį įsieną, 0 nujodamas didžiu balsu sušuko: „Maskvos didysis kunigaikšti, atmink, kad lietuvių ietis stovėjo prie Maskvos!“ Kovos kirviai 1368, 1370, 1372 m.