Mikalojaus Daukšos „Postilės“ pratarmėje ši formulė tėvų žemę, papročius ir kalbą iškelia kaip tautai savus ir tarsi įgimtus dalykus. Toje pačioje ištraukoje lietuvių kalbos vartojimas siejamas su įstatymais, istorijomis, valstybės reikalais, Bažnyčia, tarnyba ir namais.
1595 m. Mikalojus Daukša, parengęs pirmąją lietuvišką knygą LDK – „Katekizmą“, o 1599 m. kitą lietuvišką leidinį – „Postilė“, kurios pratarmė- je kreipėsi į Lietuvos visuomenę, ragindamas kurti raštiją lietuvių kalba: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“ Juk „tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, ja aptaria visus valstybės reikalus, ją gra- žiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie.“ M. Daukšai rūpi ne kasdienės lietuvių kalbos vartojimas, o būtinybė šia kalba sukurti oficialųjį kultūros modelį.
1595 m. Mikalojus Daukša, parengęs pirmąją lietuvišką knygą LDK – „Katekizmą“, o 1599 m. kitą lietuvišką leidinį – „Postilė“, kurios pratarmė- je kreipėsi į Lietuvos visuomenę, ragindamas kurti raštiją lietuvių kalba: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“ Juk „tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, ja aptaria visus valstybės reikalus, ją gra- žiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie.“ M. Daukšai rūpi ne kasdienės lietuvių kalbos vartojimas, o būtinybė šia kalba sukurti oficialųjį kultūros modelį.
1595 m. Mikalojus Daukša, parengęs pirmąją lietuvišką knygą LDK – „Katekizmą“, o 1599 m. kitą lietuvišką leidinį – „Postilė“, kurios pratarmė- je kreipėsi į Lietuvos visuomenę, ragindamas kurti raštiją lietuvių kalba: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“ Juk „tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, ja aptaria visus valstybės reikalus, ją gra- žiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie.“ M. Daukšai rūpi ne kasdienės lietuvių kalbos vartojimas, o būtinybė šia kalba sukurti oficialųjį kultūros modelį.