t-001vidutinis
Narbutas posakį „Kad man Periamas sumusztu“ aiškino kaip lietuvių priesaiką, kuria dievai šaukiami būti liudytojais.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Antikos žmonės duodavo dvejopas priesaikas: vienokią paprastą, kai būdavo prisiekiama kokiam galingam ir kerštingam dievui: Me Hercule, MeJove, tegu Herkų lis, Jupiteris bus man maloningas; kitokią su užkeikimu, kreipdamiesi į Stikso vandenis, į pragarą ir kitas mitines pabaisas arba į Cezario gyvybę, į jo barzdą, kadangi jo pyktis būdavo toks pat baisus kaip ir anų. Lietuviai savo priesaikas duodavo visai panašiai: visi sakydavo (tai ir dabar yra kaimiečių paprotys) „dėl Dievo“ (Dali lkw u), taip pat: Kad man Periamas sumusztu; tai reiškė šaukti dievus būti liudytojais. Priesaikos su užkeikimu taip pat dar tebegirdimos, formulė buvo: „Kad aš skradžiai prapultau“ (Kad až skradziuprapoltu).