Žodžio ir rankos davimas kaip įsipareigojimo patvirtinimas

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Tuomet mūsų I. VYTAUTO SKUNDAS PRIEŠ JOGAILĄ IR SKIRGAILĄ 179 tėvas kunigaikštis Kęstutis (tada jis buvo galingas), jei būtų norėjęs, būtų atėmęs Vilnių ir kunigaikščiui Jogailai, jei būtų panoręs, būtų davęs kunigaikštystę, nes kunigaikštis Jogaila po savo tėvo [mirties) tebebuvo visai jaunas. Mūsų tėvas šito padaryti, atimti iš jo Vilnių, visiškai nenorėjo dėl savo brolio, kaip vyriausiojo, ir kunigaikštį Jogailą pasodino Vilniaus pilyje ir saugojo jį iš visų pusių, kol jis paaugo ir kol prie jo priprato žmonės. Ir paskui mūsų tėvas patyrė iš kai kurių savo draugų, kad kunigaikštis Jogaila be mūsų tėvo žinios, nuslėpdamas nuo mūsų tėvo, sudarė taiką su Prūsų kraštu ir su Livonijos kraštu ir mūsų tėvą išdavė; tasai, kurs turėjo ir prižadėjo kariauti, nebenorėjo mūsų tėvui padėti ir nuolatos galvojo tik, kaip mano tėvą ir mane patį sugauti ir kaip mano tėvą ir mane nužudyti ir mūsų žemę pasiglemžti. Mūsų tėvas šitą tikrai patyrė ir, pamatęs ant savo galvos nelaimę, nužygiavo į Vilnių, užėmė Vilnių, paėmė į nelaisvę patį kunigaikštį Jogailą, ir jo brolius, ir jo motiną, ir jo visas žemes bei pilis jis paėmė taip pat į savo rankas; ir jo auksą, ir iždą, ir žirgyną, viską tą jis paėmė. Tačiau mūsų tėvas, vengdamas apie save piktų kalbų ir nenorėdamas nieko iš savo giminės išvyti, sugrąžino jam visą jo tėvo dalį — Vitebską ir kitas sritis, kurios buvo jo tėvo,— ir auksą, ir iždą, ir žirgyną, o kunigaikštis Jogaila prižadėjo mūsų tėvui su savo motina ir savo broliais ir prisiekė ištikimybę, sutvirtindamas tai raštais ta prasme, kad jis Vilniaus niekados nebereikalaus ir bus mūsų tėvui paklusnus savo tėvo dalyje Vitebske. Ir po to tačiau tiesos nesilaikė ir užėmė Vilnių prieš mūsų tėvą: tuo metu mūsų tėvas buvo karo žygyje. 180 Mūsų tėvas grįžo iš karo žygio, o kunigaikštis Jogaila be jo žinios užėmė ir Trakus. Ir mūsų tėvas kunigaikštis Kęstutis nujojo tada į 2emaičius, norėdamas gauti pagalbos. Ir atėjo mūsų tėvas su žemaičiais prie Trakų, aš pats irgi buvau ten su savo tėvu kunigaikščiu Kęstučiu. Kunigaikštis Jogaila pasitiko mus su savo kariuomene. Su juo buvo ir Livonijos ponai [kariuomenėj. Ir mes su mūsų tėvu stovėjome ant vieno kalno, o kunigaikštis Jogaila ant kito kalno, priešais mus. Tada kunigaikštis Skirgaila davė žodi mano tėvui kunigaikščio Jogailos vardu ir davė jam savo ranką, ir savo vardu taip pat davė žodį ir savo ranką. Ir man pačiam jis taip pat davė žodį kunigaikščio Jogailos vardu ir savo vardu, ir [davėj savo ranką. Ir mūsų tėvas patikėjo jais, ir aš, ir nujojome sykiu su kunigaikščiu Jogaila, pasitikėdami jų duotu žodžiu ir ranka

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Ir po duoto žodžio suėmė jie mūsų tėvą ir jį nužudė. Ir mano motiną taip pat nužudė, o ir mane patį jie paėmė į nelaisvę.