paprotys

Žemininkui arba Kurkui skirtos žalčių laikymo, pirmienų ir Rudens šventės aukos

1 teiginiai2 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 1 teiginiai ir visi 2 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Lietuviai teikė jam garbę, laikydami žalčius ir maitindami juos pienu; su juo buvo susiję šiurkštūs ir tamsūs prietarai.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 108

Lietuviai teikė jam garbę, laikydami žalčius ir maitindami juos pienu; su juo buvo susiję šiurkštūs ir tamsūs prietarai. Jis priklausė pagrindiniams dievams ir iš jų buvo žemiausias, ka dangi valdė žemės elementą. Jo valdžioje buvo visa, kas val goma, ko reikėjo gyvoms būtybėms išsimaitinti. Todėl jam bu vo aukojami pirmieji žemės derliaus grūdai, medžių vaisiai, pirmos sužvejotos žuvys ir sumedžioti žvėrys. Ypatingos au kos jam buvo atnašaujamos rudenį, per šventę, vadintą Di džiąja.

c-001Reikšmingi paminėjimai

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

109 ## Puslapis 109 ta). Joje degė Amžinoji ugnis. Kasmet Didžiosios šventės iš vakarėse šio dievo stabą sudaužydavo ir dirbindavo naują. Dar jis turėjo aukurą, arba akmeni, esantį tarp Frauenburgo ir Tol- kmito, ant kurio žvejai atnašaudavo jam pirmas sužvejotas žu vis. Apaštalai, apkrikštydami prūsus, daugiausia vargo, kol įvei kė prietaringą tikėjimą šia dievybe*.