Vilniaus miestiečių gynybinė prievolė statyti miesto sieną ir eiti vartų sargybą
2 teiginiai2 įrašai0 ryšių
Tad 1505 metais, kai tie barbarai buvo mažumėlę aprimę, karalius savo sprendimu atleido Vilniaus gyvento jus nuo karo tarnybos vieneriems metams, su sąlyga, kad apsaugojimui nuo priešų, ypač pagonių, antpuolių, apjuostų miestą mūro siena, kiekvienas pagal. Miestiečiai prie jų dieną ir naktį turėjo eiti sargybą, jiems buvo suteikta laisvė imti po vieną pinigą kas dveji metai, arba po vieną akmenį nuo kiekvieno vežimo, gabenančio javus ar kokius kitus pro duktus.
Tad 1505 metais, kai tie barbarai buvo mažumėlę aprimę, karalius savo sprendimu atleido Vilniaus gyventojus nuo karo tarnybos vieneriems metams, su sąlyga, kad apsaugojimui nuo priešų, ypač pagonių, antpuolių, apjuostų miestą mūro siena, kiekvienas pagal jam priskirtą rajoną, o kas negalėtų mūrinės pastatyti, tegu tveria statinių tvorą. Šiuo sprendimu buvo nurodyta sienoje į miestą palikti tiktai penketą vartų: pirmuosius -Vilijos link, antruosius - prie kelio į Trakus, trečiuosius - palei Švč. Trejybės cerkvę, kur dabar yra Aušros vartai, ketvirtuosius - ties Išganytojo (Spaso) bažnyčia ir penktuosius - nuo Pilies. Miestiečiai prie jų dieną ir naktį turėjo eiti sargybą, jiems buvo suteikta laisvė imti po vieną pinigą kas dveji metai, arba po vieną akmenį nuo kiekvieno vežimo, gabenančio javus ar kokius kitus produktus.
Miestiečiai prie jų dieną ir naktį turėjo eiti sargybą, jiems buvo suteikta laisvė imti po vieną pinigą kas dveji metai, arba po vieną akmenį nuo kiekvieno vežimo, gabenančio javus ar kokius kitus produktus. Tačiau šis karaliaus nurodymas gal taip greitai nebūtų buvęs įgyvendintas, jeigu 1506 metais totoriai, nusiaubę Slucko ir Minsko apylinkes, nebūtų pradėję taikytis į Vilnių. Jų pabūgę miestiečiai, raginami ir remiami Vilniaus vyskupo Vaitiekaus Taboro, visą miestą apjuosė mūro pylimu, išmetę medinius statinius.