t-001vidutinis
Kiekvienas laiptas buvo skirtas kuriam nors vienam Zodiako ženklui; kas mėnesį, tą dieną, kai saulė kildama ar leisdamasi įžengdavo į tą ženklą, ant tų laiptų buvo uždegami ir aukų aukojimo laužai; taigi aukščiausias laiptas buvo Vė žio, o žemiausias -.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 270
Kiekvienas laiptas buvo skirtas kuriam nors vienam Zodiako ženklui; kas mėnesį, tą dieną, kai saulė kildama ar leisdamasi įžengdavo į tą ženklą, ant tų laiptų buvo uždegami ir aukų aukojimo laužai; taigi aukščiausias laiptas buvo Vė žio, o žemiausias - Ožiaragio. Tačiau tikroji auka, kaip many ta, ant laiptų nebūdavo deginama, degindavo jos imitacijas, nulipdytas iš vaško, kaip antai Liūto, Mergelės. Ant aukštojo aukuro kai kuriomis šventosiomis dienomis būdavo degina mos gyvulių aukos; jame visuomet degdavo Amžinoji ugnis, prižiūrima tam specialiai paskirtų žynių. Vidury aukuro buvo padaryta įduba taip sumaniai, kad jokia liūtis, sniegas ir vėjas negalėdavo užgesinti ugnies; priešingai, tokiais atvejais lieps nos kildavo dar aukščiau; tikriausiai tai dėl degių medžiagų.