t-001vidutinis
Kiekvienas laiptas buvo skirtas kuriam nors vienam Zodiako ženklui; kas mėnesį, tą dieną, kai saulė kildama ar leisdamasi įžengdavo į tą ženklą, ant tų laiptų buvo uždegami ir aukų aukojimo laužai; taigi aukščiausias laiptas buvo Vė žio, o žemiausias -.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 270
Kiekvienas laiptas buvo skirtas kuriam nors vienam Zodiako ženklui; kas mėnesį, tą dieną, kai saulė kildama ar leisdamasi įžengdavo į tą ženklą, ant tų laiptų buvo uždegami ir aukų aukojimo laužai; taigi aukščiausias laiptas buvo Vėžio, o žemiausias - Ožiaragio. Tačiau tikroji auka, kaip manyta, ant laiptų nebūdavo deginama, degindavo jos imitacijas, nulipdytas iš vaško, kaip antai Liūto, Mergelės. Ant aukštojo aukuro kai kuriomis šventosiomis dienomis būdavo deginamos gyvulių aukos; jame visuomet degdavo Amžinoji ugnis, prižiūrima tam specialiai paskirtų žynių. Vidury aukuro buvo padaryta įduba taip sumaniai, kad jokia liūtis, sniegas ir vėjas negalėdavo užgesinti ugnies; priešingai, tokiais atvejais liepsnos kildavo dar aukščiau; tikriausiai tai dėl degių medžiagų.