Valstiečių prievolės dvarui gausėjo, o iš valstiečio kiemo reikėjo siųsti vis daugiau darbo rankų į dvaro laukus.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 43
Tiesa, tas įstatymas reiškė didelę reformą ir žymią pažangą žemės ūkio srityje. Juk ir pati žemė buvo išrūšiuota. Valstiečio santykis su valdomąja žeme tačiau pasunkėjo. Tuo pačiu stiprėjo bajorijos padėtis ir ūkiniu atžvilgiu. Javų kainų pakilimas bajorus skatino didinti dirbamosios žemės arealą, steigti naujus dvarus (palivarkus). Pačių valstiečių prievolės dvarui, suskaldant jų « valakus », gausėjo. Vis daugiau darbo rankų iš valstiečio kiemo reikėjo siųsti į dvaro laukus.
Kai kurių sričių valstiečiai greta duoklių produktais ir gaminiais anksti mokėjo sidabrinę duoklę pinigais.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 178
Bet, greta visų rinkliavų ūkio produktais ir amatininkų gaminiais, kai kurių sričių valstiečiai jau labai anksti taip pat mokėjo ir vadinamąją sidabrinę (sidabrinę duoklę, t. y. mokestį sidabriniais pinigais).
XV a. pradžioje, Vytauto laikais, dauguma Lietuvos valstiečių dar buvo laisvieji ūkininkai.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 177
XV amžiaus pradžioje, t. y. Vytauto laikais, daugumas valstiečių Lietuvoje dar buvo laisvieji ūkininkai. Jie mokėjo tam tikrą nustatytą mokestį, duokles, ėjo kai kurias pareigas ir beveik nesiskyrė nuo žemesniosios bajorijos; jei kurie pradėdavo eiti karinę tarnybą, tai virsdavo net tikraisiais bajorais. Bet jau tada, ypač ponų ir turtingesniųjų bajorų žemėse, buvo valstiečių, kurie buvo pririšti prie pavestojo žemės ploto ir turėjo nustatytas pareigas; tokie valstiečiai vadinosi nelaisvaisiais.