Vytauto laikais, daugumas valstiečių Lietuvoje dar buvo laisvieji ūkininkai. O nesant pinigų arba labai maža jų esant, valstiečiai ir mokesčius mokėjo savo ūkio produktais: javais, šienu, gyvuliais, kiaušiniais ir t. Bet, greta visų rinkliavų ūkio produktais ir amatininkų gaminiais, kai kurių sričių valstiečiai jau labai anksti taip pat mokėjo ir vadinamąją sidabrinę (sidabrinę duoklę, t.
Tiesa, tas įstatymas reiškė didelę reformą ir žymią pažangą žemės ūkio srityje. Juk ir pati žemė buvo išrūšiuota. Valstiečio santykis su valdomąja žeme tačiau pasunkėjo. Tuo pačiu stiprėjo bajorijos padėtis ir ūkiniu atžvilgiu. Javų kainų pakilimas bajorus skatino didinti dirbamosios žemės arealą, steigti naujus dvarus (palivarkus). Pačių valstiečių prievolės dvarui, suskaldant jų « va lakus », gausėjo. Vis daugiau darbo rankų iš valstiečio kiemo rei kėjo siųsti į dvaro laukus.
Bet, greta visų rinkliavų ūkio produktais ir amatininkų ga-\nminiais, kai kurių sričių valstiečiai jau labai anksti taip pat mo-\nkėjo ir vadinamąją sidabrinę (sidabrinę duoklę, t. y. mo-\nkestį sidabriniais pinigais).
XV amžiaus pradžioje, t. y. Vytauto laikais, daugumas valstiečių Lietuvoje dar buvo laisvieji ūkininkai. Jie mokėjo tam tikrą nustatytą mokestį, duokles, ėjo kai kurias pareigas ir beveik nesiskyrė nuo žemesniosios bajo- rijos; jei kurie pradėdavo eiti karinę tarnybą, tai virsdavo net tikraisiais bajorais. Bet jau tada, ypač ponų ir turtingesniųjų ba- jorų žemėse, buvo valstiečių, kurie buvo pririšti prie pavestojo žemės ploto ir turėjo nustatytas pareigas; tokie valstiečiai vadi- nosi nelaisvaisiais.