Ragainės komtūras išsklaidė Kauno tvirtovę iš griuvėsių kėlusius darbininkus ir išardė pradėtą pilį. Kojelavičiaus pasakojime, sugriovus pilis, žemdirbiai palikdavo kaimus, o priešas leidosi vis giliau į Lietuvos žemes.
Kita vertus, priešas irgi iš paskutiniųjų stengėsi, kad neseniai nusiaubtose žemėse nebūtų iš naujo atstatomos pilys, trukdančios jam leistis į žygį. Iš pradžių Ragainės komtūras išsklaidė darbininkus, kurie stengėsi, tegu ir bet kaip, tegu ir greitosiomis, pakelti iš griuvėsių Kauno tvirtovę, ir išardė pradėtą pilį. Po to Prūsijos magistras užėmė ir sudegino Pieštvę, kuri, pabėgus gynėjams, atiteko priešui; taip pat sudegino ir užkariavo Veliuoną, neseniai pakeltą iš griuvėsių; nors ir smarkiai ją gynė Goštautas, tačiau puolėjai prie pačių sienų sukrovė krūvą sausų malkų ir padegė taip, kad vėjas neštų liepsną į pilį, daug gynėjų žuvo ugnyje.
Sėkmingai išsigabenus visą grobį ir išsivedus visus belaisvius, grėsmingai įsiveržė į Lietuvą Prūsijos maršalas Šindekopfas ir 2 47 apsupo Gardiną; kadangi Pat- 1363 m e ta i rikas, vadovavęs pilies gynyP iū sų ž y g ia i į Liebai, narsiai atrėmė keletą tu v ą ir Ž e m a itiją antpuolių, kryžiuotis, išsižadėjęs minties užimti pilį, išsiuntė karius niokoti kaimų. Vėliau su permaininga sėkme abi šalys siaubė viena kitos kaimus, patirdamos beveik vienodų nuostolių. Labiausiai vis dėlto lietuvius kamavo tai, kad, sugriovus pilis, žemdirbiai vienas po kito palikdavo kaimus, be to, priešas leisdavosi vis toliau į Lietuvos gilumą. Štai todėl, norėdami ir priešą sutramdyti, ir su- 1364 m e ta i sigrąžinti nuolatinės grėsmės išblaškytus žemdirbius, jie stengėsi atstatyti tvirtoves, būgštaudami, kad karas ilgainiui nepersimestų ne tik į tolimesnes Lietuvos žemes, bet ir pačią Rusią.