Svetimų laiškų neskaitymas ir sudeginimas pagal testatoriaus valią

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Onos bažnyčią Vilniuje ir kitos aukščiau paminėtos pareigos, be to, ir tai, kas dėl prie­ glaudos, išpildyti. Prašome jos didenybę karalaitę Oną, jei­ gu čia po mūsų valstybėse pasiliks, kad laiškus toje aukš­ čiau paminėtoje skrynioje, kur yra vienaragis [deimantas], įsakytų jos akyse sudeginti neskaičius, išskyrus privilegijų pergamentus, jeigu ten jų būtų ir jeigu jau į jos didenybės, o ne kieno kito rankas patektų, prašome ir įspėjame tą, kas juos aptiktų, prisaikdiname jo tikėjimą ir dorą, kad juos su­ degintų neskaitydamas ir kitiems skaityti neleisdamas, taip pat jeigu atsirastų kokių [laiškų] tose skryniose, kur visada prie mūsų būna, kad taipgi būtų neskaityti sudeginti, kad jų skaityti nedrįstų, nes tai visuomet buvo ir yra negarbin­ gas dalykas svetimus laiškus skaityti be sutikimo to, kieno jie yra ir kam priklauso, aiškinantis svetimas paslaptis. Dar labiau prašome to, kuris Dievo galia po mūsų taps sosto įpė­ diniu, jo tarybų ir visų bajorų luomų, miestų ir tų, kas tik kokiu nors būdu kokią nors valdžią turės, kad, Viešpatį Die­ vą prieš akis turėdamas, jį atsimindamas, pagerbtų teisingu­ mu, garbe, dora, tikėjimu, kuriuos vykdyti ir pildyti yra kiek­ vieno pareiga dėl visuotinės teisės ir saugumo.