Paprotys

Smurtine mirtimi mirusiųjų kapų laužai

2 teiginiai2 įrašai0 ryšių

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 2 teiginiai ir visi 2 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Šiuo atveju, kadangi tokių atsitikimų dažniausiai pasitaikydavo miške, kapą pridengia laužu iš kokių nors me džių šakelių ir jį kasmet tam tikrą dieną kas nors padegdavo; sako, kad tai būdavo daroma niekam nematant.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 366

Lietuviai turėjo paprotį skenduolių arba plėšikų nužudytųjų kūnus laidoti toje vietoje, kur atrado. Šiuo atveju, kadangi tokių atsitikimų dažniausiai pasitaikydavo miške, kapą pridengia laužu iš kokių nors me džių šakelių ir jį kasmet tam tikrą dieną kas nors padegdavo; sako, kad tai būdavo daroma niekam nematant.

t-002vidutinis

Jis yra kairiojoje kelio pusėje, pamiškėje, prie pat vieškelio; kiekvienas žmo gus, išsaugojęs vietinį dievobaimingumą, eidamas pro laužą, turi rūpestingai užmesti ant jo kokią nors šakelę.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 366

Jis yra kairiojoje kelio pusėje, pamiškėje, prie pat vieškelio; kiekvienas žmo gus, išsaugojęs vietinį dievobaimingumą, eidamas pro laužą, turi rūpestingai užmesti ant jo kokią nors šakelę. Iš to susida ro pastovus laužas, įamžintas vietos padavime, kad jis dengiąs palaikus kažkokio svetimšalio, kurį toje vietoje nužudę plėši kai.