Paprotys

Skitų mirusiųjų laidojimo ir pilkapių pylimo papročiai

3 teiginiai3 įrašai0 ryšių

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Visi 3 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–3 iš 3 teiginių

t-001vidutinis

Taip, pat didvyriai, karaliai ir jų žmonos turėjo at skirus ir didelius pilkapius.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 384

Taip, pat didvyriai, karaliai ir jų žmonos turėjo atskirus ir didelius pilkapius. O tas, kuris buvo piktas ir nusikalsdavo, negaudavo jokio pilkapio, ir jį surydavo žvėrys.

t-002vidutinis

Susirinkdavo žmonės, kurie suval gydavo tai, ką rasdavo, o ant mirusiojo pelenų ar palaikų supildavo žemių pilkapį.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 384

Susirinkdavo žmonės, kurie suvalgydavo tai, ką rasdavo, o ant mirusiojo pelenų ar palaikų supildavo žemių pilkapį. Vadinasi, tas, kuris buvo turtingesnis ar gyvendamas turėjo daugiau bičiulių, sulaukdavo daugiau vaišių dalyvių, jie ilgiau pildavo jam kapą.

t-003vidutinis

Prie Dnepro gyvenantys senovės skitai iki vėlyvųjų, bemaž mūsų lai kų ten, kur gyvena, yra pagonys.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 384

Prie Dnepro gyvenantys senovės skitai iki vėlyvųjų, bemaž mūsų laikų ten, kur gyvena, yra pagonys. Jie niekada nelaidodavo savo mirusiųjų žemėje, bet, kai tik kažkas mirdavo, išveždavo jį į laidojimo vietą; ten jie vienų palaikus sudegindavo, o kitų pamesdavo palikdami kieik išgalėdami šalia maisto ir gėrimų.