Paprotys

Skitų mirusiųjų laidojimo ir pilkapių pylimo papročiai

3 teiginiai3 įrašai0 ryšių

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 3 teiginiai ir visi 3 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–3 iš 3 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Taip, pat didvyriai, karaliai ir jų žmonos turėjo at skirus ir didelius pilkapius.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 384

Taip, pat didvyriai, karaliai ir jų žmonos turėjo at skirus ir didelius pilkapius. O tas, kuris buvo piktas ir nusikalsdavo, negaudavo jokio pilkapio, ir jį surydavo žvėrys.

t-002vidutinis

Susirinkdavo žmonės, kurie suval gydavo tai, ką rasdavo, o ant mirusiojo pelenų ar palaikų supildavo žemių pilkapį.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 384

Susirinkdavo žmonės, kurie suval gydavo tai, ką rasdavo, o ant mirusiojo pelenų ar palaikų supildavo žemių pilkapį. Vadinasi, tas, kuris buvo tur tingesnis ar gyvendamas turėjo daugiau bičiulių, su laukdavo daugiau vaišių dalyvių, jie ilgiau pildavo jam kapą.

t-003vidutinis

Prie Dnepro gyvenantys senovės skitai iki vėlyvųjų, bemaž mūsų lai kų ten, kur gyvena, yra pagonys.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 384

Prie Dnepro gyvenantys senovės skitai iki vėlyvųjų, bemaž mūsų lai kų ten, kur gyvena, yra pagonys. Jie niekada nelaidodavo savo mirusiųjų žemėje, bet, kai tik kažkas mirdavo, iš veždavo jį į laidojimo vietą; ten jie vienų palaikus sude gindavo, o kitų pamesdavo palikdami kieik išgalėdami ša lia maisto ir gėrimų.