Paprotys

Skitų laidotuvių ritualas supilant pilkapį ant pelenų ar palaikų

2 teiginiai4 įrašai0 ryšių

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Visi 2 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 teiginių

t-001vidutinis

Prie Dnepro gyvenantys senovės skitai iki vėlyvųjų, bemaž mūsų lai kų ten, kur gyvena, yra pagonys.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 384

Prie Dnepro gyvenantys senovės skitai iki vėlyvųjų, bemaž mūsų laikų ten, kur gyvena, yra pagonys. Jie niekada nelaidodavo savo mirusiųjų žemėje, bet, kai tik kažkas mirdavo, išveždavo jį į laidojimo vietą; ten jie vienų palaikus sudegindavo, o kitų pamesdavo palikdami kieik išgalėdami šalia maisto ir gėrimų. Susirinkdavo žmonės, kurie suvalgydavo tai, ką rasdavo, o ant mirusiojo pelenų ar palaikų supildavo žemių pilkapį.

t-002vidutinis

Susirinkdavo žmonės, kurie suval gydavo tai, ką rasdavo, o ant mirusiojo pelenų ar palaikų supildavo žemių pilkapį.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 384

Vadinasi, tas, kuris buvo turtingesnis ar gyvendamas turėjo daugiau bičiulių, sulaukdavo daugiau vaišių dalyvių, jie ilgiau pildavo jam kapą. Taip, pat didvyriai, karaliai ir jų žmonos turėjo atskirus ir didelius pilkapius. O tas, kuris buvo piktas ir nusikalsdavo, negaudavo jokio pilkapio, ir jį surydavo žvėrys. Tai buvo karingi medžiokliai skitai“1.