Per šienapiūtę vyrai savaitei išeina į pievas, ten gyvena ir verda valgį, o mergaitės atveža pusryčius bei pietus.
Mūsų tautosaka, t.4 (1931) — M. Katkus, „Balanos gadynė“
p. 33 (PDF 31)
Pusryčių metu atvažiuoja mergaitės su pusberniu ir piemeniuku ir atveža valgyti pusryčių ir pietų ąsočiuose ir terbose.
Šienapiūtėje būtina mokėti tinkamai parengti dalgį šienui pjauti.
Mūsų tautosaka, t.4 (1931) — M. Katkus, „Balanos gadynė“
p. 31 (PDF 29)
10. Šienapiūtė. Tinkamai įsitaisyti dalgį šienui piauti turi mokėti kiekvienas kaimo darbininkas, jei jis nenori prašyti kito pagalbos; bet, deja, ne kiekvienas gali tinkamai prirengti dalgį.
Šienapiūtėje mergaitės grėbia, džiovina ir krauna šieną, vakare arkliai laikomi prie ugnies, o rytą su šienu siunčiamos namo.
Mūsų tautosaka, t.4 (1931) — M. Katkus, „Balanos gadynė“
p. 34 (PDF 32)
Ryt rytą, kai tik švinta, kinko arklius ir siunčia mergaites su šienu namo.
Šienapiūtė pradedama po Švento Jono, o jos pradžią lydi šienapiūtės daina.
Mūsų tautosaka, t.4 (1931) — M. Katkus, „Balanos gadynė“
p. 32 (PDF 30)
Po Švento Jono kurį rytą išgirdome šienapiūtės dainą: „Valioi, mano dalgeli“ . . . Sakome: „Tai dvaro lankas šienauja, metas būtų ir mums pradėti, tik praleisime Šventą Petrą“ .
Šaltinis: Mūsų tautosaka, t.4 (1931) — M. Katkus, „Balanos gadynė“
p. 32 (PDF 30)
Vyrai išeina į pievas savaitei: ten guli ir kelia, ugnį kūrena, valgyti verdasi, ten krūmai, giria ir pelkės, ten miško oras, miško gyventojai: voverys, balandžiai, geniai.
Šaltinis: Mūsų tautosaka, t.4 (1931) — M. Katkus, „Balanos gadynė“
p. 34 (PDF 32)
Mergaitės grėbia, krato, varto, džiovina, daboja ateinantį debesį, į kupečius deda, dainuškas dainuoja.
Šaltinis: Mūsų tautosaka, t.4 (1931) — M. Katkus, „Balanos gadynė“
p. 34 (PDF 32)
Pavalgius vakarienę, arklius suveda prie ugnies, pririša prie kuolų, ir stovi jie trumpą vasaros naktį. Del ugnies nepuola arklių uodai, ugnies ir vilkai vengia.