t-001vidutinis
Kartais vasaros naktį, mėnuliui šviečiant, tos deivės nužengdavo ant že mės, j puikius slėnius, esančius greta upių ir ežerų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 473
Kartais vasaros naktį, mėnuliui šviečiant, tos deivės nužengdavo ant žemės, j puikius slėnius, esančius greta upių ir ežerų. Jeigu tose vietose jų garbintojai nedidelę aikštelę apdėdavo plokščiais, tarytum atsisėsti skirtais akmenimis (kiekvienas iš jų turėjo savo akmenį), tas aptvaras įgaudavo taisyklingo stačiakampio arba elipsės formą. Gerbėjai jas galėdavo stebėti iš .tam tikro atstumo, bet vargas tam, kuris išdrįsdavo prisiartinti — jos be pasigailėjimo nužudydavo kiekvieną, kuris įžeisdavo jų garbę.