Paprotys

Šeimynos dievo aukojimas namų židinyje

2 teiginiai2 įrašai0 ryšių

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 2 teiginiai ir visi 2 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Kaimiečiams atsitinka, kad, labai anksti rytą užkūrus kros nyje ugnį, višta, netikėtai išgąsdinta, įlekia į ugnį, tada prieta ringa šeimininkė jos neištraukia, o meldžiasi priešais ugnį, ma nydama, kad kas nors iš šeimynos ketino pabėgti, bet dabar, sava.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 173

Kaimiečiams atsitinka, kad, labai anksti rytą užkūrus kros nyje ugnį, višta, netikėtai išgąsdinta, įlekia į ugnį, tada prieta ringa šeimininkė jos neištraukia, o meldžiasi priešais ugnį, ma nydama, kad kas nors iš šeimynos ketino pabėgti, bet dabar, sava valia sudegus paslaugiai vištai, nebegalės anas to įgyven dinti. Tai to paties mito liekana.

t-002vidutinis

Kaip auką jiems krosnyje degindavo gyvas vištas, nes norėdavo jų išpra šyti, kad globotų tarnus, kad šeimynos žmonės laikytųsi na mų, nepabėgtų, nepasišalintų, kai jų prireiks, kad gyventų blai viai ir dorai.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 173

Bendras tokių dievaičių vardas buvo Šeimos (Siejmi arba Semios) dievas. Kaip auką jiems krosnyje degindavo gyvas vištas, nes norėdavo jų išpra šyti, kad globotų tarnus, kad šeimynos žmonės laikytųsi na mų, nepabėgtų, nepasišalintų, kai jų prireiks, kad gyventų blai viai ir dorai.