Narbutas rašė, kad lietuvių genčių dainiai kai kuriose giesmėse šaukdavosi Santvaro, kartais ir Lėlio.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 101
Užkalbėjimai nuo gyvačių įkandimo, augalų gydomųjų savybių atradimas, žodžiu, visa senovės lietuvių žynių medicina buvo globojama saulės, kurios šiuo atveju buvo šaukiamasi, vadinant ją Lėliumi (Lelus)11. Vienoje dainoje pastebėjau, kad gydytojų ir vaistų globėjas yra Lėlius. Lydos krašte, Rodūnios parapijoje, netoli vienas nuo kito yra du kaimai: Leliušių (Lelusze) ir Lelionių (Lelaiice); taip pat Trakų apskrityje, ponų Gorskių dvare, yra Lelionių milžinkapis. Visa tai paaiškina dar mažai ištirtus Siaurės mitologijos mitus. Iš lietuvių mitologijos tyrimų pastebima, kad Lėlius (Lelus) ir Lėlė (Lela) - tai dvyniai: brolis ir sesuo, vyras ir žmona, kažkokios deivės, kurios vardas pamirštas, vaikai; darau išvadą, kad tai buvo Lada (Lado), atitinkanti graikų Latoną, o jos vaikai Apoloną ir Dianą, o slavų mitologijoje - Lėlių ir Polėlių.
Vie noje dainoje pastebėjau, kad gydytojų ir vaistų globėjas yra Lė lius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 101
Užkalbėjimai nuo gyvačių įkandimo, augalų gydomųjų savybių atradimas, žodžiu, visa senovės lietuvių žynių medicina buvo globojama saulės, kurios šiuo atveju buvo šaukiamasi, vadinant ją Lėliumi (Lelus)11. Vienoje dainoje pastebėjau, kad gydytojų ir vaistų globėjas yra Lėlius. Lydos krašte, Rodūnios parapijoje, netoli vienas nuo kito yra du kaimai: Leliušių (Lelusze) ir Lelionių (Lelaiice); taip pat Trakų apskrityje, ponų Gorskių dvare, yra Lelionių milžinkapis. Visa tai paaiškina dar mažai ištirtus Siaurės mitologijos mitus. Iš lietuvių mitologijos tyrimų pastebima, kad Lėlius (Lelus) ir Lėlė (Lela) - tai dvyniai: brolis ir sesuo, vyras ir žmona, kažkokios deivės, kurios vardas pamirštas, vaikai; darau išvadą, kad tai buvo Lada (Lado), atitinkanti graikų Latoną, o jos vaikai Apoloną ir Dianą, o slavų mitologijoje - Lėlių ir Polėlių.
Že maitijos žvejai ir šiandieną savo dainose apdainuoja jūrą dievą, vardu „ Dzivsvits “:r\ Tai bus bendras jūrų ir kitų vandenų, kuriais plaukiota, dievas ir laivininkų globėjas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 103
Vyskupo Petro rankraštyje aptinkame: „jie garbino vandenį, vadindami Atropos, kurį laikė kilniu elementu“. Matyti, kad šio dievo vardas šitaip parašytas per klaidą. Žemaitijos žvejai ir šiandieną savo dainose apdainuoja jūrą dievą, vardu „ Dzivsvits “:r\ Tai bus bendras jūrų ir kitų vandenų, kuriais plaukiota, dievas ir laivininkų globėjas. Lietuviai gyveno susisiekiančiame su jūra krašte, kuriame daug visokių didelių vandenų, todėl plaukioti buriniais laivais jiems buvo neišvengiama, taigi jie negalėjo apsieiti be savo Neptūno.