Per prikeltuves svočia perrengdavo jaunamarčią ištekėjusios moters aprėdu.
Mūsų tautosaka, t.4 (1931) — M. Katkus, „Balanos gadynė“
p. 120 (PDF 118)
Kaip „anoje šalyje“ piršlys buvo pirmas, taip dabar čia svočia: turi suruošti vadinamas „prikeltuves“ . Svočia prašo į svirną jau- namarčią ir jos naujus šeimininkus, griežikai ir jaunimas patys atei- na. Ji aprėdo jaunamarčios galvą jau nebe kaspinu ir rūtų vainiku, bet ištekėjusios moters aprėdu. Veidas jos pusračiu apsuptas bal- tais čipkaus kvoldeliais.
Per prikeltuves jaunamarčia turėdavo apdovanoti vyro šeimą, brolius, griežikus ir kitus dalyvius savo rankų gaminiais.
Mūsų tautosaka, t.4 (1931) — M. Katkus, „Balanos gadynė“
p. 120 (PDF 118)
Atėjo sunki valanda jaunamarčiai: ji turi apdovanoti daugelį žmonių savo rankų gaminiais. Ji apdovanoja anytą, vyro motiną, duodamą jai apsiaustą ir sijoną, vadinasi, aprėdo visą. Uošviui, vy- ro tėvui, duoda ar pasiūtą apsiaustą, ar tik medžiagą apsiaustui; mošėms, vyro seserims, ir dieveriams, vyro broliams, duoda po dro- bės stuomenį; du kraičvežiu jau apdovanoti. Šiandien visiems bro- liams ir griežikams tenka po rankšluostį, o piršliui stuomuo. Reikėjo būti ar turtingai, ar ilgai pamergavusiai, kad ištekti šioms, įėjusioms į paprotį, dovanoms.
Tuo baigdavosi svočios pietūs.
Mūsų tautosaka, t.4 (1931) — M. Katkus, „Balanos gadynė“
p. 121 (PDF 119)
Tuo baigiasi svočios pietūs. Lieka neprivalomas piršlio korimas dėl melagystės.
Po prikeltuvių griežikai apeidavo užstalę, o svečiai jiems duodavo pinigų.
Mūsų tautosaka, t.4 (1931) — M. Katkus, „Balanos gadynė“
p. 121 (PDF 119)
Svodbininkai — jaunįmas, vyravęs „anoje šalyje“ , dabar užima prie stalo antraeilę vietą, toliau nuo kertės. Griežikai griežia „vinčavo- nę“ ; vadinasi, atsikėlę nuo suolų ir atsikreipdami skyrium į kiekvie- ną svečią, sėdintį už stalo, linktelėja galvą ir pagriežia bent pusę mi- nutės. Svečias duoda jam pinigą, gana kapeikos; didžiausias davinys — penkios kapeikos. Taip apeina visus svečius, sėdinčius užstalėje, neaplenkdami nė vieno.