Narbutas teigia, kad lietuviai savo priesaikas duodavo visai panašiai: visi saky davo (tai ir dabar yra kaimiečių paprotys) „dėl Dievo“ (Dali lkw u), taip pat: Kad man Periamas sumusztu; tai reiškė šaukti dievus būti liudytojais. Jeigu priesaiką duodavo tam, kad kas nors būtų išteisintas, tai tas, kuris norėjo būti ištei sintas, sakydavo priesaikos žodžius, o kaip užstatą duodavo tam tikrą pinigų sumą, pavyzdžiui, rublį grašiais; jeigu ieškinį patei kusi pusė sutikdavo su priesaikos.
Jeigu priesaiką duodavo tam, kad kas nors būtų išteisintas, tai tas, kuris norėjo būti ištei sintas, sakydavo priesaikos žodžius, o kaip užstatą duodavo tam tikrą pinigų sumą, pavyzdžiui, rublį grašiais; jeigu ieškinį patei kusi pusė sutikdavo su priesaikos.
Jeigu priesaiką duodavo tam, kad kas nors būtų išteisintas, tai tas, kuris norėjo būti išteisintas, sakydavo priesaikos žodžius, o kaip užstatą duodavo tam tikrą pinigų sumą, pavyzdžiui, rublį grašiais; jeigu ieškinį pateikusi pusė sutikdavo su priesaikos žodžiais, tai yra su kepurės padavimu, priesaiką priimdavo, bet jai būtinai reikėjo sumokėti rublį grašiais, kurie buvo kepurėje.
Narbutas teigia, kad lietuviai savo priesaikas duodavo visai panašiai: visi saky davo (tai ir dabar yra kaimiečių paprotys) „dėl Dievo“ (Dali lkw u), taip pat: Kad man Periamas sumusztu; tai reiškė šaukti dievus būti liudytojais.
Lietuviai savo priesaikas duodavo visai panašiai: visi sakydavo (tai ir dabar yra kaimiečių paprotys) „dėl Dievo“ (Dali lkw u), taip pat: Kad man Periamas sumusztu; tai reiškė šaukti dievus būti liudytojais. Priesaikos su užkeikimu taip pat dar tebegirdimos, formulė buvo: „Kad aš skradžiai prapultau“ (Kad až skradziuprapoltu).