paprotys

Permaldavimo aukos Pokliui ir kraujo atnašavimas

4 teiginiai4 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 4 teiginiai ir visi 4 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–4 iš 4 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Narbutas permaldavimo auką siejo su žyniais, kurie, jo vertinimu, dėl interesų laikė žmones baimėje ir pasitelkdavo Poklių.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 315

10. Permaldavimo auka. Stabmeldžių žynių godumas buvo itin didelis. Dėl savo interesų jie laikė žmones baimėje ir, da­ rydami įvairias intrigas, galėjo pasitelkti į pagalbą Poklių - tą baisųjį dievą, kurio šiurpus vaizdas ir nepaprastas žiaurumas prisidėjo prie daugelio apgavysčių.
t-002vidutinis

Narbutas teigė, kad Pokliaus pasirodymas namuose reiškė dievų rūstybę, todėl namų savininkas kreipdavosi į žynį dėl permaldavimo aukos.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 315

Dėl savo interesų jie laikė žmones baimėje ir, da­ rydami įvairias intrigas, galėjo pasitelkti į pagalbą Poklių - tą baisųjį dievą, kurio šiurpus vaizdas ir nepaprastas žiaurumas prisidėjo prie daugelio apgavysčių. Beje, baisiausia buvo Po­ klių pamatyti kieno nors namuose - tai reiškė aiškią dievų rūs­ tybę. Tokiu atveju namų savininkas tikriausiai ne su tuščiomis rankomis skubėdavo pas artimiausią žynį, kuris atnašaudavo permaldavimo auką.
t-003vidutinis

Narbutas rašė, kad dvigubai baisesnis Pokliaus apsireiškimas skatino kreiptis į krivį, kuris nurodydavo, kieno kraujas turi būti paaukotas dievams.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 316

Jeigu užkietėję rūstybėje dievai dar ir tuo nepa­ sitenkindavo, Poklius apsireikšdavo dvigubai baisesnis. Tada nebebuvo ko delsia: reikėdavo kuo skubiau vykti pas kurį nors garsų krivį arba pas patį Krivių Krivaitį, kuris, priėmęs dova­ nas, imdavo burti ir kerėti, paskui nurodydavo asmenį, kurio kraujas turįs būti paaukotas dievams kaip permaldavimo au­ ka. Tad namų savininkas būdavo priverstas atiduoti net bran­ giausią šeimos asmenį arba ieškoti progos, kaip nužudyti nu­ rodytąjį kur kitur ir jo galvą padėti prie Pokliaus stabo.
t-004vidutinis

Narbutas rašė, kad vėliau kruviną permaldavimo auką pakeitė vaidilos kraujo atnašavimas ir gyvulio galvos padėjimas prie Pokliaus stabo.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 316

Tad namų savininkas būdavo priverstas atiduoti net bran­ giausią šeimos asmenį arba ieškoti progos, kaip nužudyti nu­ rodytąjį kur kitur ir jo galvą padėti prie Pokliaus stabo. Tačiau plintant apšvietai, ši barbarystė buvo uždrausta ir kruvinoji permaldavimo auka tapo tokia, kad vaidila pats susižeisdavo ir savo kraują atnašaudavo dievams kaip auką, o prie Pokliaus stabo dėdavo gyvulio galvą. Toks trečias Pokliaus pasirody­ mas turėjo nusmukdyti turtingiausias šeimas, ir visa tai dėl bai­ saus žynių godumo; kad jie vien šiuo požiūriu vaidino nemažą vaidmenį, netenka abejoti.