Paprotys

Pagoniškų elementų ir pagoniškųjų tikėjimų integravimas į krikščioniškas praktikas

3 teiginiai2 įrašai1 ryšys

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Visi 3 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–3 iš 3 teiginių

t-001vidutinis

Po Lietuvos ir Žemaitijos krikšto sunaikintos tik svarbiausios pagoniškos šventvietės, o lokalinių kultų vietos turėjo gyvuoti toliau.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 53-54

Gotika Lietuvos (1387) ir Žemaitijos (1413–1417) krikštu pradžioje žengtas tik nedidelis žingsnelis į krikščioniškąją visuomenę, nes sunaikintos tik svarbiausios pagoniškos šventvietės. Lokalinių kultų vietos turėjo gyvuoti toliau. Nors pagoniškosios šventvietės egzistuoja kaip alternatyva katalikų bažnyčioms, ir jos jau yra bendros su krikščionybe plėtotės rezultatas. Bažnyčia siekė integruoti pagoniškuosius tikėjimus, nors katalikų šventieji labai iš lėto stūmė pagonių dievus, kurie žmonių sąmonėje dar ilgai gyvavo kartu. Vis dėlto XVI a. pradžioje krikščionybė
t-002vidutinis

Pagoniškos šventės Lietuvoje išliko užsiklojusios krikščioniškuoju švenčių sluoksniu.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 22

Jų yra ir krikščioniškų švenčių, pavyzdžiui, Kalėdų, Velykų ir kt., papročiuose. Galėtume sakyti, kad pagoniškos šventės yra tik „užsiklojusios“ krikščioniškuoju švenčių sluoksniu. Išlikę žilos senovės elementai lemia lietuvių tautosakos, folkloro ir tautodailės savitumą.
t-003vidutinis

Lokalinių kultų vietos gyvavo toliau, o pagoniškosios šventvietės tapo bendros plėtotės su krikščionybe rezultatu.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 53-54

Gotika Lietuvos (1387) ir Žemaitijos (1413–1417) krikštu pradžioje žengtas tik nedidelis žingsnelis į krikščioniškąją visuomenę, nes sunaikintos tik svarbiausios pagoniškos šventvietės. Lokalinių kultų vietos turėjo gyvuoti toliau. Nors pagoniškosios šventvietės egzistuoja kaip alternatyva katalikų bažnyčioms, ir jos jau yra bendros su krikščionybe plėtotės rezultatas. Bažnyčia siekė integruoti pagoniškuosius tikėjimus, nors katalikų šventieji labai iš lėto stūmė pagonių dievus, kurie žmonių sąmonėje dar ilgai gyvavo kartu. Vis dėlto XVI a. pradžioje krikščionybė