Obelijos pelenų telkimo paprotys

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Viskas, ką tik toje vietoje galėjau ištyrinėti, mane įtikina, jog visų žymių žmonių kūnų, įvairiose vietose skirtų apeigoms, pelenai bei jų likučiai būdavo pernešami į Obeliją. Ir tai buvo ne kažkas kita, o tik didžiulė duobė, iškasta pačioje neprieinamiausioje krašto vietoje. Į ją ir buvo metami laužaviečių likučiai. Per daugelį metų taip išaugdavo pilkapiai.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Abiejose šiose vietose randami ištisi žemės pylimai su pelenais, sudegusiais žmonių, naminių gyvulių kaulais, kartais variniai, geležiniai, kartais net sidabriniai ir auksiniai daiktai, be to, esti akmeninių mažų smagračių, apie pusę colio skersmens, gana stambių, iš svetimo akmens pagamintų1, ietigalių, kirvių ir akmeninių galąstuvų, raktų, balno kilpų, pentinų, adatų, stiklinių karoliukų, strėlių, kardų, šarvų liekanų ir t. t.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Tikrojoje Lietuvoje, t. y. Ukmergės, Vilniaus, Trakų ir Lydos apskrityse, nuo seniausių laikų buvo specialios vietos, į kurias dėdavo sudegintų žmonių pelenus. Šias vietas vadindavo Obelijomis.