Narbutas teigia, kad gyvi nuodingi šliužai buvo traktuojami kaip namų dievaičiai ir rūpestingai prižiūrimi.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 201
Nuodingas šliužas. Šios rūšies būtybės buvo traktuojamos kaip namų dievaičiai, jas gyvas labai rūpestingai prižiūrėdavo. Strijkovskis aiškiai sako, kad Vilniuje, prie didžiosios Perkūno šventyklos, tokie šliužai buvo laikomi atskiroje koplyčioje, kurią ir dabar galima pamatyti Katedroje, po didžiuoju altoriumi.
Narbutas teigia, kad straipsnyje „Žemininkas“ matėme, jog šio dievo garbini mas - tai šliužų laikymas tiek šventyklose, tiek privačiuose na muose tam tikruose induose, pridengtuose javo pėdu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 202
Straipsnyje „Žemininkas“ matėme, jog šio dievo garbinimas - tai šliužų laikymas tiek šventyklose, tiek privačiuose namuose tam tikruose induose, pridengtuose javo pėdu. Iš to išvada: šliužai buvo fetišai, pavaldūs Žemės dievui. Bendras jų pavadinimas buvo Gyvatė (Giwojte); skyrium tai reiškė ypatingą šliužą, angį, gyvatę, daug nuodingesnę šliužų rūšį.
Kronikininkai, be kitų žinių apie šliužus, nurodo, kad sutrūnijusių šventųjų medžių drevėse bu vo laikomi šliužai, kuriems žmonos kaip auką atnešdavo pie no, idant tie dievaičiai teiktųsi duoti vyrams jėgos vedybinėms pareigoms.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 201
Kronikininkai, be kitų žinių apie šliužus, nurodo, kad sutrūnijusių šventųjų medžių drevėse buvo laikomi šliužai, kuriems žmonos kaip auką atnešdavo pieno, idant tie dievaičiai teiktųsi duoti vyrams jėgos vedybinėms pareigoms