Paprotys

Mirusiųjų kūnų deginimas

1 teiginys1 įrašas0 ryšių

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 1 teiginiai ir visi 1 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–1 iš 1 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Deginti mirusiųjų kūnus buvo įprasta sekant graikų, ro mėnų, skandinavų ’ ir kai kurių slavų kilčių papročiu.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 364

Deginti mirusiųjų kūnus buvo įprasta sekant graikų, ro­ mėnų, skandinavų ’ ir kai kurių slavų kilčių papročiu. Šis pa­ protys, kurio užuomazga kilusi iš indų, lietuvių buvo apribo­ tas tiek, kad paskutiniais stabmeldystės amžiais taikytas tik žymesniems žmonėms laidoti. Ant laidotuvių laužo su miru­ siojo kūnu būdavo kraunama viskas, kas velionio gyvenime buvo malonaus arba reikalingo ar buvo jo puošmena.