Milžinkapių ir pilkapių pylimas žymiems mirusiesiems
3 teiginiai5 įrašai0 ryšių
Narbutas pilkapių pylimą ant žymių žmonių pelenų sieja su daugeliui antikinių tautų pažįstamu milžinkapių pylimo papročiu. Narbutas rašo, kad lietuvių genties tautų kraštuose vietomis matoma aukštų pilkapių, o Lietuvoje jie randami labai retai. Paga liau atrodo, kad kai kurie iš tų pilkapių būdavo naudojami kaip visos šeimos kapai; pradedant juos pilti, būdavo galvoja ma apie vietas šeimos nariams, mirsiantiems vėliau6.
Kraštuose, kur gyveno lietuvių genties tautos, vienur kitur matoma kai kada gana aukštų, nors ne taip dažnai pasitaikančių pilkapi ų. Lietuvoje pilkapiai randami labai retai, dažnai slypi giliai po žeme ir aptinkami dažniausiai atsitiktinai, kasant žemę*. Latviai savo krašte iki šiol rodo didelius pilkapius, kuriuos savo padavimuose apie milžinus arba didelius žmones vadina milžinkapiais, M ilsu Kappi.
Paga liau atrodo, kad kai kurie iš tų pilkapių būdavo naudojami kaip visos šeimos kapai; pradedant juos pilti, būdavo galvoja ma apie vietas šeimos nariams, mirsiantiems vėliau6.
Urnas su pelenais labai dažnai pakasdavo žemėje plikame lauke arba miškuose ir virš jų supildavo daugiau ar mažiau iškilius kauburius iš smėlio, be jokių akmenų. Pagaliau atrodo, kad kai kurie iš tų pilkapių būdavo naudojami kaip visos šeimos kapai; pradedant juos pilti, būdavo galvojama apie vietas šeimos nariams, mirsiantiems vėliau6. Apie tai, kad, anot Vulfstano pasakojimo, senovės prūsai, panaudodami kažkokį dirbtinį šaldymą, mokėdavo keletą mėnesių išlaikyti namuose mirusių žmonių kūnus, bus rašoma kitame šio veikalo tome.