Narbutas pasakoja, kad apvaliame šventyklos bokšte orakulo nurodytos plytos su ženklais turėjo rodyti gerus ar prastus metus. Narbutas rašo, kad dauguma orakulo plytų dar buvo matoma pietinėje Katedros varpinės pusėje po jos perstatymo po 1399 m. gaisro.
Tas rūmas turėjo apvalų bokštą, iš kurio buvo stebimas saulės judėjimas; pagal tą stebėjimą aukos deginimas ant aukuro pakopos reiškė pirmąją mėnesio dieną, o plytelė su tam tikru ženklu, įmūrijama bokšto sienoje metų pradžioje, rodydavo metus. Senas pasakojimas, kuris yra Mitrofano Pinskiečio rusiškame metraštyje, atneša žinią, kad, kai kunigaikštis Gerimantas sumanė statyti šią šventyklą, jo tėvas Šventaragis dvejus metus prieš tai (1263 metais ') siuntė garbingus pasiuntinius pas Nemuno upės orakulą Žemaitijoje, klausdamas, kokia būsianti šventyklos ateitis. Orakulas žadėjo, kad ji gyvuosianti tol, kol gyva bus pati stabmeldystė, ir įsakė pagaminti 122 apvalainas plytas su orakulo nurodytais ženklais - hieroglifais; iš jų turėjo būti išpranašaujami geri ar prasti metai; paskutinė plyta buvo su dvigubo kryžiaus ženklu: tai ji buvo orakulo dovana kunigaikščiui.
Kiti pasakojo, kad, priėjus šį ženklą, žlugs stabmeldystė, ir krikščionys sugriaus šventyklą. Daugumas šių plytų dar matoma pietinėje pusėje Katedros varpinės , kuri nuo pusės primūryta ir perstatyta po 1399 metų gaisro. Nors dabar tos plytos nebenusipelno dėmesio, kaip seniau, tačiau yra pakankamai įrodyta, kad 1387 metais, pirmadienį po Baltojo sekmadienio, buvo 121-oji plyta; tą dieną pakilo pirmoji ranka šventyklai sugriauti“ .