t-001vidutinis
Ir jeigu kurio nors lietuvių kunigaikščio ar didiko kūną deginda vo, tai prie jo dėdavo lūšio ar lokio nagus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 507
Ir jeigu kurio nors lietuvių kunigaikščio ar didiko kūną degindavo, tai prie jo dėdavo lūšio ar lokio nagus. Mat tikėjo, kad ateisianti teismo diena, ir įsivaizdavo, kad ateisiąs dievas; kurs, ant aukšto kalno sėdėdamas, teisiąs gyvuosius bei mirusiuosius. O į tą kalną be tų lūšies ar lokio nagų būsią sunku įkopti. Ir dėl to prie jų dėdavo tuos nagus, su kuriais jie turėsią įkopti į tą kalną ir stoti Dievo teisman.