XVII a. antroji pusė ir visas XVIII a. buvo linijinės taktikos epocha karyboje. Batalionai buvo rikiuojami taip, kad kuo daugiau kareivių galėtų vienu metu šaudyti.
Kariai šaudydavo nesitaikydami, tiesiog nukreipdami šautuvus į priešą. Taikytis buvo beprasmiška dėl dūmų sienos, kuri uždengdavo liniją po pirmosios salvės taip pat dėl netaiklių ginklų. Mažą taiklumą kompensuodavo kulkų gausa šaudant salvėmis ir tai, kad priešas stovėdavo tankiojoje rikiuotėje
Puolimo metu ilgos linijos artėdavo prie priešo pozicijų. Suėjus į efektyviosios ugnies nuotolį, puolantieji galėjo sustoti, pasilygiuoti ir judėti, derindami šaudymą su judėjimu į priekį. Kartais pėstininkai puldavo neatidengdami ugnies. Viena iš mūšyje dalyvaujančių pusių galiausiai prarasdavo savitvardą ir imdavo trauktis. Siekdama išvengti visiško sutriuškinimo, pralaimėjusi linija turėdavo atsitraukti už savų pajėgų antrosios linijos, persitvarkyti už šios priedangos. Kavalerija sparnuose tuo pačių metu stengdavosi | sutriuškinti arba priversti pasitraukti iš mūšio lauko priešo raitelius, kad po to galėtų užpulti priešo pėstininkus iš flango arba iš užnugario.
XVII a. antroji pusė bei visas xviii a. tai linijinės taktikos epocha karyboje. Nuo xvut a. pradžios batalionus imta rikiuoti į keturias eiles, o nuo amžiaus vidurio padalinio rikiuotės gylis sumažėjo iki trijų eilių, kad kuo daugiau kareivių galėtų vienu metu šaudyti.
Linijinei taktikai netikdavo bet kokia vietovė, ji turėjo būti gan lygi. Pėstininkams judant skleistinėse rikiuotėse miškinga arba raižyta vietove neįmanoma išlaikyti reikiamo lygiavimo. Batalionams praradus rikiuotę, vienose vietose atsirastų dideli tarpai tarp padalinių, kitur - kariai susigrūstų. Į tarpus gali lengvai įsiveržti priešas, o susigrūdę kariai trukdytų vieni kitiems šaudyti.