Lietuvos krikštas buvo vykdomas kaip aiškiai suorganizuota apeiginė ir politinė praktika: pirmiausia krikštyti bajorai, naikintos pagoniškos šventvietės, gyventojai skirstyti į būrius, duoti nauji vardai ir balti rūbai. Krikšto teikimas neapsiribojo Vilniumi, bet buvo tęsiamas ir kitose vietose, steigiamose parapijose.
Kaip prieš metus Krokuvoje buvo įvykdy\ntas Lietuvos kunigaikščių krikštas, taip Gedimino sostinėje pir\nmiausia turėjo būti krikštijami bajorai. Tas krikštas simbolizavo\nvisos Lietuvos prisijungimą prie Romos tikėjimo, kurio liepsnelė\njau vienur kitur ruseno nuo Mindaugo bandytos įvesti krikščiony\nbės.
1387 m. Jogaila atvyko į Vilnių krikštyti lietuvių. Kilmingieji bajorai krikštytis kviesti į Vilnių su šeimomis ir kiekvienas atskirai pašlakstytas vandeniu. Nekilmingiems žmonėms karalius, kaip krikštatėvis, dalijo marškinius ir vilnonius drabužius, todėl atsirado norinčių krikštytis ne kartą. Panašiai krikštytos ir keltų bei germanų gentys. Dėl norinčių tapti krikščionimis gausumo teko juos krikštyti būriais įbridusius į upės van- denį. Įvesdamas naująjį tikėjimą, Jogaila naikino pagonybės apraiškas: šventąsias girias, žalčius, šventąją ugnį. Pastatyta katedra, iškilmingai pa- švęsta Krokuvos vyskupo šv. Stanislovo garbei („kad abi lygiateisės tautos turėtų vieną globėją ir užtarėją“), o didysis jos altorius buvo toje vietoje, kur anksčiau degė pagonių amžinoji ugnis.
„Tėve mū sų“ ir „Tikiu Dievą“^2 ). Žmonės buvo krikštijami būriais, atskirai vyrai ir atskirai moterys, kiekvienam būriui suteikiant vardą. Jogaila besi krikštijantiems duodavo dar baltų vilnonių rūbų, bet ne tik kaipo dovaną, o ir tam, kad būtų išpildytas liturgikos reikalavimas — prie krikšto turėti baltą rūbą, nekaltybės simbolį.
Žmonės buvo krikštijami būriais, atskirai vyrai ir atskirai moterys, kiekvienam būriui suteikiant vardą. Jogaila besi krikštijantiems duodavo dar baltų vilnonių rūbų, bet ne tik kaipo dovaną, o ir tam, kad būtų išpildytas liturgikos reikalavimas — prie krikšto turėti baltą rūbą, nekaltybės simbolį. Tačiau dėl šių nežymių dovanų vargu kas iš lietuvių būtų išsižadėjęs savo seno tikėjimo, arba krikštijęsis keliskart, kad daugiau jų gautų, (^1) ) Valachijoje (dabartinėje Rumunijoje).
Paties Jogailos įsakymu Vilniaus pilies papėdėje esančioje alkvietėje ir kitur aplink buvo sunaikinti aukų židiniai. Buvo liepta iškirsti šventais laikomus medžius ir giraites, išmušti namuose gerbiamus žalčius. Nesant užtenkamai kunigų, mokančių lietuviš kai, esą pats Jogaila išvertęs lietuvių kalbon «Tėve mūsų» ir « Tikiu į Dievą Tėvą ».
1387 m. vasario 17 d. Jogaila išleido privilegiją Vilniaus vyskupui, ku- ria buvo įsteigiama ir aprūpinama vyskupo institucija. Ši privilegija yra svarbiausias krikščionybės įvedimo Lietuvoje aktas. Vasario 22-ąją Jogai- la išleido raštą, kuriuo visus lietuvius prisiekė patraukti į savo pusę ar net jėga priversti priimti katalikybę. Jogaila, pavertęs Lietuvą krikščioniška šalimi, panaikino pagrindinę politinės izoliacijos priežastį. Politinė nau- da atėjo netrukus: 1403 m. popiežius uždraudė Vokiečių ordinui kariauti su Lietuva. Krikštas tapo svarbiu Jogailos ir Vytauto diplomatinės kovos ideologiniu pamatu karinio konflikto su Ordinu išvakarėse.