Lietuvos krikšto apeigos

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

1387 m. vasario 17 d. Jogaila išleido privilegiją Vilniaus vyskupui, kuria buvo įsteigiama ir aprūpinama vyskupo institucija. Ši privilegija yra svarbiausias krikščionybės įvedimo Lietuvoje aktas. Vasario 22-ąją Jogaila išleido raštą, kuriuo visus lietuvius prisiekė patraukti į savo pusę ar net jėga priversti priimti katalikybę. Jogaila, pavertęs Lietuvą krikščioniška šalimi, panaikino pagrindinę politinės izoliacijos priežastį. Politinė nauda atėjo netrukus: 1403 m. popiežius uždraudė Vokiečių ordinui kariauti su Lietuva. Krikštas tapo svarbiu Jogailos ir Vytauto diplomatinės kovos ideologiniu pamatu karinio konflikto su Ordinu išvakarėse.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Paties Jogailos įsakymu Vilniaus pilies papėdėje esančioje alkvietėje ir kitur aplink buvo sunaikinti aukų židiniai. Buvo liepta iškirsti šventais laikomus medžius ir giraites, išmušti namuose gerbiamus žalčius. Nesant užtenkamai kunigų, mokančių lietuviškai, esą pats Jogaila išvertęs lietuvių kalbon «Tėve mūsų» ir « Tikiu į Dievą Tėvą ».

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

1387 m. Jogaila atvyko į Vilnių krikštyti lietuvių. Kilmingieji bajorai krikštytis kviesti į Vilnių su šeimomis ir kiekvienas atskirai pašlakstytas vandeniu. Nekilmingiems žmonėms karalius, kaip krikštatėvis, dalijo marškinius ir vilnonius drabužius, todėl atsirado norinčių krikštytis ne kartą. Panašiai krikštytos ir keltų bei germanų gentys. Dėl norinčių tapti krikščionimis gausumo teko juos krikštyti būriais įbridusius į upės vandenį. Įvesdamas naująjį tikėjimą, Jogaila naikino pagonybės apraiškas: šventąsias girias, žalčius, šventąją ugnį. Pastatyta katedra, iškilmingai pašvęsta Krokuvos vyskupo šv. Stanislovo garbei („kad abi lygiateisės tautos turėtų vieną globėją ir užtarėją“), o didysis jos altorius buvo toje vietoje, kur anksčiau degė pagonių amžinoji ugnis.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Taip pat tuojau buvo pradėtos statyti bažnyčios ir provincijoje: Ukmergėje, Maišiogaloje, Medininkuose (Viln.), Nemenčine, o kiek vėliau ir kitose rytinės Lietuvos vietose.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Kaip prieš metus Krokuvoje buvo įvykdytas Lietuvos kunigaikščių krikštas, taip Gedimino sostinėje pirmiausia turėjo būti krikštijami bajorai. Tas krikštas simbolizavo visos Lietuvos prisijungimą prie Romos tikėjimo, kurio liepsnelė jau vienur kitur ruseno nuo Mindaugo bandytos įvesti krikščionybės.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Taip pat žmonės klausė kunigų, aiškinančių katalikybės kilnumą, ir tai dėl to, kad anksčiau ar vėliau ji turės pakeisti seną lietuvių tikėjimą; tą jautė ir patys lietuviai, veržiantis krikščionybei iš Rytų ir Vakarų. Katalikybei sustiprinti kartu su žmonių krikštijimu buvo statomos ir bažnyčios. Be esančių jau Vilniuje nuo seniau šv.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

„Tėve mūsų“ ir „Tikiu Dievą“^2 ). Žmonės buvo krikštijami būriais, atskirai vyrai ir atskirai moterys, kiekvienam būriui suteikiant vardą. Jogaila besikrikštijantiems duodavo dar baltų vilnonių rūbų, bet ne tik kaipo dovaną, o ir tam, kad būtų išpildytas liturgikos reikalavimas — prie krikšto turėti baltą rūbą, nekaltybės simbolį.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Žmonės buvo krikštijami būriais, atskirai vyrai ir atskirai moterys, kiekvienam būriui suteikiant vardą. Jogaila besikrikštijantiems duodavo dar baltų vilnonių rūbų, bet ne tik kaipo dovaną, o ir tam, kad būtų išpildytas liturgikos reikalavimas — prie krikšto turėti baltą rūbą, nekaltybės simbolį. Tačiau dėl šių nežymių dovanų vargu kas iš lietuvių būtų išsižadėjęs savo seno tikėjimo, arba krikštijęsis keliskart, kad daugiau jų gautų, (^1) ) Valachijoje (dabartinėje Rumunijoje).