Santrauka
Lietuvių kariavimo būdas rėmėsi ne tik raitais karo žygiais ir savita taktika, bet ir pilių tinklu, kurio įgulos saugojo kraštą nuo netikėto užpuolimo. Vėlesnis šaltinis pabrėžia, kad XIII a. pabaigoje - XV a. pradžioje šios pilys tapo ir administraciniais centrais, o Gedimino laikais išryškėjo nuolatinių karo tarnybininkų sluoksnis.
Laikotarpis ir datos
Nenurodyta
Kas tai
Nenurodyta
Atlikimas
Nenurodyta
Paskirtis
Nenurodyta
Kontekstas
Nenurodyta
Teiginiai
| Teiginys |
|---|
| t-001 XIII a. pabaigoje–XV a. pradžioje vakarinės lietuvių žemės sudarė vieningą valstybinę sistemą, valdomą valdovo paskirtų pareigūnų. |
| t-002 XIII a. pabaigoje - XV a. pradžioje Lietuva palei naująją sieną sukūrė lietuviškų pilių tinklą, kurio pilys buvo ir gynybos fortai, ir administraciniai centrai. |
| t-003 Vakarinės lietuvių žemės sudarė vieningą valstybinę sistemą, todėl vokiečiai nebegalėjo atplėšti paskirų teritorijų kaip anksčiau. |
| t-004 Gedimino laikais Lietuvoje susiformavo nuolatinių karo tarnybininkų sluoksnis: pilėnai, raiteliai ir gerieji žmonės. |
| t-005 Gedimino laikais Lietuvoje buvo išplėtotas mūrinių pilių tinklas ir susiformavo nuolatinių karo tarnybininkų sluoksnis. |
| t-006 Vokiečiai jau nebegalėjo atplėšti paskirų teritorijų, kaip tai darė anksčiau, palaipsniui nukariaudami kitas baltų teritorijas, nes visos lietuvių žemės vakaruose sudarė vieningą valstybinę sistemą ir buvo \| valdomos ne savarankiškų kunigaikštukų, bet valdovo. |