Paprotys

Lietuvių kalbos viešas vartojimas ir lietuviškų pamaldų reikalavimas bažnyčiose

4 teiginiai2 įrašai2 ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Visi 4 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–4 iš 4 teiginių

t-001vidutinis

Viešas lietuvių kalbos vartojimas ir lietuviškų pamaldų reikalavimai bažnyčiose kėlė lenkiškai kalbančiųjų opoziciją.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 122

Lietuvių tautinis atgimimas, laikęs savo priešu caro režimą, netrukus atrado dar vieną – lenkų polonizatorius. Jau ne vienos šeimos kalbėjimas lietuviškai viešai, pamaldų lietuvių kalba reikalavimai bažnyčiose kėlė lenkiškai kalbančiųjų opoziciją. Dvarininkai, gindamiesi nuo „litvomanijos“, vis labiau tolo nuo lietuviškai kalbančių kaimo gyventojų, o tautiškai nesusipratę kunigai jau rimtai kirtosi su lietuvių aspiracijomis.

t-002aukstas

Būsimų tautininkų grupuotė apie Antano Smetonos redaguojamą „Viltį“ kartu su krikščionimis demokratais kovojo už lietuvių kalbos teises Vilniaus vyskupijos bažnyčiose.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 124-125

Iš lietuvių grupuočių stipriausias pozicijas įgijo krikščionys demokratai, daugiausia katalikų dvasininkai, apsisprendę pritarti etninių lietuvių tautiniam sąjūdžiui, galėję veikti per Bažnyčią, jos globojamas kultūros ir švie-

t-003vidutinis

Viešas kalbėjimas lietuviškai ir lietuviškų pamaldų reikalavimai bažnyčiose kėlė lenkiškai kalbančiųjų opoziciją.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 122

Lietuvių tautinis atgimimas, laikęs savo priešu caro režimą, netrukus atrado dar vieną – lenkų polonizatorius. Jau ne vienos šeimos kalbėjimas lietuviškai viešai, pamaldų lietuvių kalba reikalavimai bažnyčiose kėlė lenkiškai kalbančiųjų opoziciją. Dvarininkai, gindamiesi nuo „litvomanijos“, vis labiau tolo nuo lietuviškai kalbančių kaimo gyventojų, o tautiškai nesusipratę kunigai jau rimtai kirtosi su lietuvių aspiracijomis.

t-004aukstas

Krikščionys demokratai ir būsimi tautininkai kovojo už lietuvių kalbos teises Vilniaus vyskupijos bažnyčiose.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 124-125

Iš lietuvių grupuočių stipriausias pozicijas įgijo krikščionys demokratai, daugiausia katalikų dvasininkai, apsisprendę pritarti etninių lietuvių tautiniam sąjūdžiui, galėję veikti per Bažnyčią, jos globojamas kultūros ir švie-