Tokias vietas žmonės paprastai vadino milžinų kapais ir net vyresnybės nurodymu jas ardydami nerasdavo nieko, kas patvirtintų liaudies pasakas.
Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
PDF 180-181
Buvo dar šventomis vadinamos karmūšų^842 , arba kovų, vietos, tai yra laukai, kuriuose su\nneprieteliais buvo grūmęsi ir tenai svietas buvo kritęs kariaudamas: kaipogi senovėj didžiai\ngodojo tuos, kurie, kariaudami ir gyniodami nuo neprietelių savo liuosybę ir savo namus, buvo\ngalvą padėję. Ne vien jų narsybę ir kantrybę gėrynėse^843 ir sueimuose^844 garbino, bet dar norėjo\npačias vietas, ant kurių taip garbingi ir narsūs vyrai buvo mirę, idant nė nuo ko nebūt palytimos\nir pakušinamos^845 , todėl žambį smeginti^846 , arti, kasti tokias vietas arba laukus turėjo sau už visų\ndidžiausią nuodėmę ir tuos, kurie būt drįsę juos ardyti, kuo smarkiausiai karojo, ką nuo to gal\nmanyti, jog šiandien dar savo pramone^847 niekšai nedrįsta jų kušinti, negut vyresnybei liepiant;\nkokias vietas paprastai milžinų kapais vadina, apie kuriuos pasakos šiandien dar visiems yra\nžinomos