Jogailos privilegija apsikrikštijusiems bajorams buvo viena iš svarbiausių 1387 metų krikščioninimo politikos dalių. Ji susiejo katalikybės įtvirtinimą su laisvu ir paveldimu žemės valdymu, didesne šeimos teisių laisve ir prievolių siaurinimu iki karo tarnybos bei pilių statybos.
Anksčiau dėl šių dalykų bajorai turėjo atsiklausti didžiojo kunigaikščio, kuris žiūrėjo, kad dvarai ir kraičiai atitektų tik tokiems bajorams, kurie su savo vyrais galėtų dalyvauti karuose ir atlikti privalomus jiems valstybės darbus. Dabar ir nuo jų bajorai katalikai buvo atleisti, paliekant tik pareigą statyti naujas ir taisyti senas pilis tais atvejais, kai į šį darbą stoja visi Lietuvos gyventojai. Privilegijos greitai bajorus patraukė prie katalikų tikėjimo ir paskatino aktyviai jį remti, kas pasireiškė tuo, kad turtingesni didikai ir bajorai, sekdami kunigaikščių pavyzdžiu, taip pat statė bažnyčias ir dovanojo joms žemių.
Katalikų tikėjimą įvedant, gavo daugiau laisvės ir bajorai, kurie jį priimdavo. Tokiems bajorams buvo duota teisė valdyti iš protėvių įgytą nejudomą turtą (miestus, apskričius, sodžius, namus, dvarus), jį parduoti, kitam perleisti. Buvo suteikta laisvė savo dukteris ir giminaites leisti už joms tinkamų vyrų, tik kad jie nebūtų stačiatikiai.