Eidamas pas žmones elgeta turėjo žinoti šeimininkų vardus, paminėti patronus ir melstis už mirusiųjų dūšias.
Mūsų tautosaka, t.4 (1931) — M. Katkus, „Balanos gadynė“
p. 134 (PDF 132)
— Man užtektų ir pas mužikus vaikščioti, — sako urėdas. — Po mužikus eidamas, žinok šeimininkų vardus, paminėk jų patronus, pasimelsk už dūšias, kur išsiskyrė iš tų namų, tai bus gerai. Visada suminkštėja širdys — mėsos šmotelį atneša. Pernai, vaikščiodamas po baisogalius, užtikau laidotuves — gi man šeimininkė šmakšt ir padavė apynaujį milinį apsiaustą: „Pasimelsk už Valentino dūšią.“