Carinės sukilimo slopinimo teroro ir viešų bausmių praktika
sukilimas
7 teiginiai4 įrašai0 ryšių
Sierakausko sukilėlių kariuomenė buvo sumušta, pats jos vadas sužeistas pateko į nelaisvę ir netrukus buvo viešai pakartas Vilniuje. Vilniaus generalgubernatoriumi paskirtas Michailas Muravjovas, turėjęs ankstesnio sukilimo slopinimo patirties, gavęs caro įgaliojimus, ėmėsi demonstratyvaus žiaurumo ir teroro priemonių. Lenkijos sukilėlių vyriausybė į Lietuvos sukilimo vadovybę grąžino „raudonuosius“ (vadovu paskirtas karštas Lietuvos patriotas ir baltarusių tautinio atgimimo šalininkas Konstantinas Kalinauskas), sukilimas ėmė blėsti.
Gegužės pradžioje prie Biržų Zigmanto Sierakausko sukilėlių kariuomenė buvo sumušta, o sužeistas vadas pateko į nelaisvę ir buvo viešai pakartas Vilniuje.
Sukilėlių būriai neturėjo jokių galimybių kontroliuoti didesnių teritorijų. Pavasarį paskirtas vyriausiuoju Lietuvos sukilėlių karo vadu buvęs Rusijos armijos generalinio štabo kapitonas Zigmantas Sierakauskas (Zygmunt Sierakowski) pamėgino Kauno gubernijoje telkti sukilėlių būrius į armiją, todėl sukilimo slopintojai gavo galimybę vienu smūgiu nuleisti sukilėliams daug kraujo. Gegužės pradžioje prie Biržų Z. Sierakausko sukilėlių kariuomenė buvo sumušta, pats jos vadas sužeistas pateko į nelaisvę ir netrukus buvo viešai pakartas Vilniuje.
Sukilėlių būriai neturėjo jokių galimybių kontroliuoti didesnių teritorijų. Pavasarį paskirtas vyriausiuoju Lietuvos sukilėlių karo vadu buvęs Rusijos armijos generalinio štabo kapitonas Zigmantas Sierakauskas (Zygmunt Sierakowski) pamėgino Kauno gubernijoje telkti sukilėlių būrius į armiją, todėl sukilimo slopintojai gavo galimybę vienu smūgiu nuleisti sukilėliams daug kraujo. Gegužės pradžioje prie Biržų Z. Sierakausko sukilėlių kariuomenė buvo sumušta, pats jos vadas sužeistas pateko į nelaisvę ir netrukus buvo viešai pakartas Vilniuje.
Sukilėlių būriai neturėjo jokių galimybių kontroliuoti didesnių teritorijų. Pavasarį paskirtas vyriausiuoju Lietuvos sukilėlių karo vadu buvęs Rusijos armijos generalinio štabo kapitonas Zigmantas Sierakauskas (Zygmunt Sierakowski) pamėgino Kauno gubernijoje telkti sukilėlių būrius į armiją, todėl sukilimo slopintojai gavo galimybę vienu smūgiu nuleisti sukilėliams daug kraujo. Gegužės pradžioje prie Biržų Z. Sierakausko sukilėlių kariuomenė buvo sumušta, pats jos vadas sužeistas pateko į nelaisvę ir netrukus buvo viešai pakartas Vilniuje.
nas Mackevičius. Į didesnius dalinius sukilėliai jau nesitelkė, vadovavosi partizaninio karo nedidelių antpuolių taktika. Anglijai ir Prancūzijai apsiribojus tik diplomatinėmis notomis, raginančiomis Rusiją vengti didesnio kraujo praliejimo, jos vyriausybė veikė ryžtingai.
Nors liepos mėn. Lenkijos sukilėlių vyriausybė į Lietuvos sukilimo vadovybę grąžino „raudonuosius“ (vadovu paskirtas karštas Lietuvos patriotas ir baltarusių tautinio atgimimo šalininkas Konstantinas Kalinauskas), sukilimas ėmė blėsti. 1863 m. pabaigoje į sukilimo slopintojų rankas pakliuvo A. Mackevičius, vėliau K. Kalinauskas, abu netrukus buvo viešai pakarti.
Nors liepos mėn. Lenkijos sukilėlių vyriausybė į Lietuvos sukilimo vadovybę grąžino „raudonuosius“ (vadovu paskirtas karštas Lietuvos patriotas ir baltarusių tautinio atgimimo šalininkas Konstantinas Kalinauskas), sukilimas ėmė blėsti. 1863 m. pabaigoje į sukilimo slopintojų rankas pakliuvo A. Mackevičius, vėliau K. Kalinauskas, abu netrukus buvo viešai pakarti.
Vilniaus generalgubernatoriumi paskirtas Michailas Muravjovas, turėjęs ankstesnio sukilimo slopinimo patirties, gavęs caro įgaliojimus, ėmėsi demonstratyvaus žiaurumo ir teroro priemonių.
Anglijai ir Prancūzijai apsiribojus tik diplomatinėmis notomis, raginančiomis Rusiją vengti didesnio kraujo praliejimo, jos vyriausybė veikė ryžtingai. Vilniaus generalgubernatoriumi paskirtas Michailas Muravjovas, turėjęs ankstesnio sukilimo slopinimo patirties, gavęs caro įgaliojimus, ėmėsi demonstratyvaus žiaurumo ir teroro priemonių. Jis gudriai išmušė iš sukilimo vadovybės valstietišką kortą – pasiekė, kad valstiečių reforma Lietuvoje būtų pakoreguota jiems palankesne kryptimi ir imta vykdyti be jokio derinimo su dvarininkais, kaip buvo numatyta 1861 m. įstatymų aktuose.